Žmogaus ir jo pašaukimo integralinė vizija

32. Kai kultūra labai iškraipo arba tiesiog nepripažįsta tikrosios žmogaus lyties prasmės, nes paneigia lyties ryšį su asmeniu, būtina ir nepakeičiama Bažnyčios misija – parodyti lytį kaip vertybę ir užduotį viso žmogaus asmens – vyro ar moters, – sukurto pagal Dievo paveikslą.

Tai suprasdamas II Vatikano Susirinkimas aiškiai pasisako už tai, kad „ten, kur kalbama apie vedusiųjų meilės derinimą su gyvybės pratęsimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo geros intencijos ir motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, išplaukiančių iš žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimties. Šie kriterijai tikros meilės požiūriu yra abipusio atsidavimo ir vaikų gimdymo tikroji prasmė. Tačiau šito nebus, jei sutuoktiniai nuoširdžiai nesistengs puoselėti santuokinio tyrumo“ [⁸⁶].

Taigi turėdamas šią viziją, kuri atsižvelgia į „visą žmogų ir jo pašaukimą, ne tik prigimtinį ir laikinąjį, bet ir antgamtinį ir amžinąjį“ [⁸⁷], Paulius VI patvirtino, kad Bažnyčios mokymo pagrindą sudaro „Dievo nustatytas nesuardomas ryšys – žmogui nevalia jo savavališkai nutraukti – tarp dvejopos prasmės, glūdinčios sutuoktinių santykiuose: vienybės reiškimo ir tėvystės bei motinystės“ [⁸⁸]. Be to, priminė, kad tenka atmesti – kaip iš esmės negarbingą – „kiekvieną veiksmą, kurio tikslas – ar prieš sutuoktinių suartėjimą, ar to suartėjimo metu, ar jam natūraliai vystantis, – padaryti negalimą pradėjimą arba būti priemone siekti to tikslo“ [⁸⁹].

Kai sutuoktiniai, naudodamiesi antikonceptinėmis priemonėmis, paneigia Dievo Kūrėjo moters ir vyro prigimčiai bei jų susijungimui suteiktą prasmę, jie užima Dievo planų „teisėjo“ poziciją ir pažemina žmogaus lytiškumą bei „manipuliuoja“ juo, o kartu ir savo bei sutuoktinio asmeniu, paniekindami „visiško“ atsidavimo vertingumą. Tada natūrali „kalba“, kuri išreiškia abipusį, visišką sutuoktinių atsidavimą, dėl antikonceptinių priemonių tampa prieštaringa „kalba“ arba tokia, kuri nereiškia visiško atsidavimo kitam; iš čia ne tik kyla atsivėrimo gyvybei paniekinimas, bet ir darosi netikra santuokinė meilė, kuri pašaukta visiškam asmeniškam atsidavimui.

Tačiau, jei sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę, jie elgiasi kaip Dievo planų „vykdytojai“ ir „naudojasi“ lytimi pagal pirmykštį „visišką“ atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų [⁹⁰].

Naudodamasi daugelio sutuoktinių patirtimi, taip pat įvairių mokslo sričių duomenimis, teologinė mintis turi suvokti, o vėliau, kaip to reikalauja jos pašaukimas, išryškinti antropologinį, o kartu ir moralinį skirtumą tarp antikonceptinių priemonių ir pasinaudojimo atitinkamų laikotarpių periodiškumu: šis skirtumas yra gerokai didesnis ir gilesnis negu paprastai manoma ir atspindi dvi tarp savęs nesutaikomas asmens ir žmogaus lytiškumo koncepcijas. O natūralaus ritmo pasirinkimas – tai akceptacija asmens ciklo, tai yra moters, o ryšium su tuo, dialogo, abipusės pagarbos, bendros atsakomybės, susivaldymo akceptacija. Prisiderinimas prie ciklo ir dialogas – tai dvasinio, o vėliau ir fizinio santuokinio bendrumo, taip pat ištikimos asmens meilės, kurios reikalauja santuoka, pripažinimas. Esant šioms sąlygoms, vedusieji patiria, kad jų santuoka praturtėja tokiomis vertybėmis, kaip jautrumas ir nuoširdumas, o šie veiksniai teikia begalinį gyvastingumą žmogaus lytiškumui taip pat ir fiziniu požiūriu. Vadinasi, lytiškumas išsaugomas ir ugdomas teisingai ir visiškai žmogiškai, o nėra „naudojamas“ kaip „objektas“, kuris, ardydamas asmeninę sielos ir kūno vienybę, smogia į patį Dievo kūrinį, stipriausią prigimties ir asmens ryšį.