Bažnyčia – sunkumus patiriančių sutuoktinių Mokytoja ir Motina

33. Sprendžiant santuokinės moralės klausimus, Bažnyčia dalyvauja ir veikia kaip Mokytoja ir Motina.

Kaip Mokytoja ji nenuilsdama skelbia moralinę normą, kuria reikia vadovautis perduodant gyvybę. Bažnyčia anaiptol nėra tos normos autorius nei jos teisėjas. Bažnyčia klusni tiesai, kuri yra Kristus ir kurio paveikslas atsispindi žmogaus asmens prigimtyje ir garbingume, ji aiškina moralės normas ir pateikia jas visiems geros valios žmonėms, neslėpdama, kad iš jų reikalaujama ryžtingumo ir tobulumo.

Kaip Motina, Bažnyčia nori būti šalia visų sutuoktinių, patiriančių sunkumus šiuo svarbiu moralinio gyvenimo klausimu: gerai supranta dažnai labai nemalonią jų padėtį, kartais tiesiog kankinančią dėl įvairių sunkumų, ne tik individualių, bet ir visuomeninių; suvokia, kad daugelis sutuoktinių susiduria su sunkumais ne tik dėl moralės laikymosi, bet ir dėl moralinėse normose glūdinčių vertybių supratimo.

Tačiau ta pati Bažnyčia yra kartu Mokytoja ir Motina. Todėl niekad nepaliauja kviesti ir raginti visus spręsti atsiradusias santuokos problemas nenusižengiant ir nepakenkiant tiesai, nes Bažnyčia yra įsitikinusi, jog negali būti tikro prieštaravimo tarp Dievo įsakyto gyvybės perdavimo ir pareigos saugoti tikrą santuokinę meilę [⁹¹]. Todėl pedagoginė Bažnyčios praktika visuomet turi būti susijusi su jos mokymu ir niekad negali būti nuo jo atsieta. Tad pakartoju su tuo pačiu įsitikinimu kaip ir mano Pirmtakas: „...didžiausia meilė sieloms – tai niekur nesumenkinti išganingojo Kristaus mokslo“ [⁹²].

Antra vertus, tikroji Bažnyčios pedagogika yra reali ir išmintinga tik tada, kai ištvermingai ir drąsiai stengiasi sudaryti ir išsaugoti visas žmogiškojo gyvenimo sąlygas – psichologines, moralines ir dvasines, – kurios yra būtinos, kad galėtume suprasti moralines vertybes bei normas ir jas patirti.

Netenka abejoti, kad prie šių sąlygų reikia priskirti pastovumą ir kantrybę, nuolankumą ir dvasios stiprybę, vaikišką pasitikėjimą Dievu ir Jo malone, dažną maldą ir Eucharistijos bei Susitaikymo sakramentus [⁹³]. Taip sustiprinti krikščionys sutuoktiniai sugebės gerai suprasti ypatingą įtaką, kurią daro Santuokos sakramento malonė visiems santuokinio gyvenimo aspektams, taigi ir lytiškumui: Šv. Dvasios dovana, su dėkingumu priimta sutuoktinių, padės jiems žmogaus lytiškumą išgyventi pagal Dievo planą ir kaip vienijančios ir vaisingos Kristaus meilės Jo Bažnyčiai ženklą.

Tačiau prie būtinų sąlygų priklauso taip pat kūno ir jo vaisingumo ritmų pažinimas. Todėl reikia padaryti viską, kad šių žinių gautų visi sutuoktiniai, o dar anksčiau jauni žmonės, aiškiai, pagarbiai ir tinkamai juos informuojant ir auklėjant, kartu dalyvaujant abiem sutuoktiniams, gydytojams ir ekspertams. Toks supažindinimas vėliau turi padėti kontroliuoti save: todėl absoliučiai būtinas skaistumas ir nuolatinis jo ugdymas. Krikščionybės vizijoje skaistybė anaiptol nereiškia, kad nepripažįstamas arba niekinamas žmogaus lytiškumas: skaistybė veikiau reiškia dvasinę energiją, kuri sugeba ginti meilę nuo egoizmo ir agresyvumo ir ją visiškai įgyvendina.

Paulius VI, vadovaudamasis didele išminties ir meilės intuicija, išreiškė daugelio santuokų patyrimą, kai savo Enciklikoje parašė: „Nėra jokios abejonės, kad protingam ir laisvam vadovavimui potraukiams reikalinga askezė, kad santuokiniam gyvenimui būdingi meilės ženklai atitiktų etikos reikalavimus, o tai ypač būtina periodiško susivaldymo metu. Tačiau tas susivaldymas, kuriuo pasireiškia santuokinė skaistybė, ne tik nekenkia santuokinei meilei, bet suteikia jai naujų žmogiškų vertybių. Iš tikrųjų tas susivaldymas reikalauja nuolatinių pastangų, bet dėl jų teigiamo poveikio ugdomos sutuoktinių asmenybės, praturtinant jas dvasinėmis vertybėmis. Tas susivaldymas suteikia šeimos gyvenimui harmoniją ir ramybę ir padeda nugalėti kitus sunkumus: rūpintis sutuoktiniu ir gerbti jį, taip pat padeda sutuoktiniams atsikratyti egoizmo, kuris nesuderinamas su tikrąja meile, bei stiprina atsakomybės jausmą. Pagaliau susivaldymas padeda tėvams geriau ir veiksmingiau auklėti palikuonis...“ [⁹⁴].