Moralinis sutuoktinių kelias

34. Tinkamas požiūris į moralinę tvarką, į jos vertybes ir normas visuomet yra labai svarbus; bet ypač svarbus tada, kai atsiranda ir gausėja sunkumų, norint tų normų laikytis.

Kaip tik todėl, kad išreiškia Dievo sumanymą, moralinė tvarka negali apsunkinti žmogaus gyvenimo ar neatitikti jo asmens; priešingai: moralė, atitikdama giliausius Dievo sukurto žmogaus poreikius, tarnauja jo tikram žmogiškumui ir ta pačia subtilia ir jungiančia meile, kurią pats Dievas įkvepia, palaiko ir veda į kiekvienam kūriniui būdingą laimę.

Tačiau žmogus, pašauktas sąmoningai vykdyti išmintingą ir meilės kupiną Dievo planą, yra istorinė būtybė, kuri nuolat formuojasi, dažnai ir savarankiškai apsispręsdama, todėl pažįsta, myli ir daro gera atitinkamai pagal savo  vystymosi laikotarpius.

Taip pat ir sutuoktiniai yra pašaukti moraliniu požiūriu nuolatos tobulėti, nuoširdžiai ir aktyviai trokšdami kaskart geriau pažinti Dievo įstatymų saugomas ir ugdomas vertybes, paprastai ir tauriai vadovautis jomis konkrečioje veikloje. Tačiau įstatymo negalima vertinti tik kaip tauraus idealo, pasiekiamo ateityje, bet reikia jį laikyti Kristaus reikalavimu ištvermingai nugalėti sunkumus. Taigi „to, kas vadinama „laipsniškumo teise“, negalima sutapatinti su „įstatymo laipsniškumu“, tartum Dievo įstatymas turėtų skirtingus reikalavimus ir formas skirtingiems asmenims ir situacijoms. Dievo valia visi sutuoktiniai yra pašaukti būti šventi ir tą pašaukimą įvykdo tiek, kiek asmuo sugeba savo valia atsiliepti į Dievo reikalavimus, gaivinamas ramaus pasitikėjimo Dievo malone“ [⁹⁵]. Dar vienas bažnytinės pedagogikos rūpestis, kad sutuoktiniai pirmiausia gerai susipažintų su Enciklikos Humanae vitae mokymu, ypač lytinio gyvenimo norma, ir nuoširdžiai stengtųsi sukurti būtinas sąlygas, kad galėtų laikytis tų principų.

Ta pedagogika, kaip pažymėjo Sinodas, apima visą santuokinį gyvenimą. Todėl gyvybės perdavimo užduotis turi būti įjungta į bendrą pasiuntinybę „viso krikščioniškojo gyvenimo“, kuris be kryžiaus negali pasiekti prisikėlimo. Iš šio konteksto suprantama, kad iš šeimos gyvenimo negalima pašalinti aukos, maža to, – reikia ją priimti taip  nuoširdžiai, kad santuokinė meilė pasidarytų dar stipresnė ir būtų vidinio džiaugsmo šaltinis.

Bendrai pažangai reikia naujų minčių, mokymo, tinkamai parengtų kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie dirbtų šeimos sielovadoje. Visi jie galės padėti sutuoktiniams jų humaniško ir dvasinio vystymosi kelyje suvokti nuodėmę, nuoširdžiai saugoti moralinį įstatymą ir santarvę. Taip pat reikia gerai suprasti, kad šis intymus santuokos ryšys yra valia dviejų žmonių, pašauktų derinti savo mąstymą ir elgesį. Tam reikia daug kantrybės, jautrumo ir laiko. Čia ypač svarbu vieninga moralinė ir sielovadinė kunigų nuomonė. Tos vienybės reikia kantriai siekti ir jos laikytis, kad tikintieji nejaustų kankinančio sąžinės nerimo [⁹⁶].

Taigi santuokinio gyvenimo pažanga bus spartesnė, jei sutuoktiniai, gerbiantys Bažnyčios mokslą ir pasitikintys Kristaus malone, ganytojų ir visos bažnytinės bendruomenės remiami ir stiprinami, sugebės išskleisti ir išgyventi besivystančią ir išlaisvinančią tikrąją meilę, kurią teikia Evangelija ir kurios reikalauja Dievo įsakymai.