2) AUKLĖJIMAS

Tėvų teisė ir pareiga auklėti

36. Auklėjimo uždavinys išplaukia iš paties pirminio sutuoktinių pašaukimo dalyvauti Dievo Kūrėjo darbe: gimdydami iš meilės ir meilei naują asmenį, kuris yra pašauktas augti ir vystytis, tėvai kartu gauna užduotį padaryti jo gyvenimą humanišką. Tai priminė ir II Vatikano Susirinkimas: „Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas – didžiausioji tėvų pareiga. Tėvai pripažįstami pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais. Ši tėvų auklėjimo pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Tėvai privalo savo šeimoje sukurti atmosferą, persmelktą Dievo ir artimo meilės, skatinančios visapusišką asmeninį ir socialinį vaikų auklėjimą. Todėl šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, kurios būtinos kiekvienai visuomenei, mokykla“ [⁹⁹].

Tėvų teisė ir pareiga auklėti yra esminė, ji susijusi su žmogaus gyvybės perdavimu; ši pareiga yra pirminė ir svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą, nes meilė, jungianti tėvus su vaikais, yra išskirtinė; ji nepamainoma ir nepavaduojama, todėl visiškai negali būti perduodama kitiems nei jų įgyjama.

Negalima pamiršti, kad be šių bruožų, apibūdinančių auklėjamuosius tėvų uždavinius, svarbiausia yra tėvo ir motinos meilė, kuri auklėjamajame darbe padeda tobulai tarnauti gyvybei: tėvų meilė iš pat pradžių tampa sąžine, o kartu ir norma, kuri skatina ir duoda kryptį konkrečiai auklėjimo veiklai, praturtindama ją tokiais vertingais meilės vaisiais, kaip jautrumas, pastovumas, gerumas, paslaugumas, nesuinteresuotumas ir aukos dvasia.