Pasiuntinybė auklėti ir Santuokos sakramentas

38. Atlikdami auklėjimo pasiuntinybę, kurią gauna dalyvaudami Dievo kūrybos darbe, krikščionys tėvai gauna naują ir specialią pagalbą iš Santuokos sakramento, kuris pašvenčia juos tikrai krikščioniškam vaikų auklėjimui, tai yra kviečia juos dalyvauti paties Dievo Tėvo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus galioje ir meilėje, taip pat motiniškoje Bažnyčios meilėje, suteikia jiems išminties, patarimo, tvirtumo ir kitų Šventosios Dvasios dovanų, kad padėtų vaikams tobulėti kaip žmonėms krikščionims.

Dėl Santuokos sakramento tėvų auklėjimas tampa garbingas ir įgyja pašaukimo pobūdį, tikrąja ir tiksliąja prasme tampa Bažnyčios „tarnavimu“ ugdant naujus jos narius. Tėvų krikščionių auklėjamoji veikla yra tokia garbinga ir reikšminga, kad šv. Tomas nedvejodamas palygina ją su kunigišku tarnavimu: „Kai kurie puoselėja ir palaiko dvasinį gyvenimą išskirtinai dvasiniu patarnavimu. Tai siejasi su Kunigystės sakramentu; kiti tai atlieka ir fiziniame, ir dvasiniame gyvenime – kaip Santuokos sakramento atveju: vyras ir moteris jungiasi, kad duotų pasauliui palikuonis ir auklėtų juos Dievo garbei“ [¹⁰¹].

Gyvai ir jautriai suvokdami Santuokos sakramentu gautą pasiuntinybę, krikščionys tėvai su giedra dvasia ir pasitikėjimu galės pasišvęsti vaikų auklėjimui, kartu jausdami atsakomybę Dievui, kuris juos pakvietė ir siunčia, kad vaikuose kurtų Bažnyčią. Taigi krikščionių šeima, sutelkta per Žodį ir Sakramentą kaip namų Bažnyčia, kaip ir didžioji Bažnyčia, tampa Mokytoja ir Motina.