Visuomeniniai ir politiniai uždaviniai

44. Nors visuomeninis šeimos uždavinys pirmiausia yra gimdyti ir auklėti vaikus ir čia ji yra nepakeičiama, tačiau iš tikrųjų šeima tik tuo negali apsiriboti.

Todėl šeimos – ir atskiros, ir susijungusios į bendrijas, – gali ir privalo imtis įvairios visuomeninės veiklos, ypač rūpintis vargšais ir dirbti dėl tų asmenų, kurių nepasiekia valdžios įsteigtos labdaros bei globos organizacijos.

Visuomeninis šeimos indėlis turi savo specifiką, kurią reikia geriau pažinti ir neabejotinai į ją atsižvelgti, ypač augant vaikams ir – kiek tai įmanoma – kartu bendradarbiaujant visiems šeimos nariams [¹⁰⁷].

Ypač tenka pabrėžti mūsų visuomenėje įsigalėjusio ir įvairiai pasireiškiančio svetingumo reikšmę, kai, broliams prašant, ne tik atveriamos namų durys, o dar labiau širdys, bet ir rūpinamasi kiekvienai šeimai garantuoti atskirą butą, kaip natūralią aplinką, saugančią šeimą ir leidžiančią jai augti. Krikščioniška šeima labiausiai turi įsiklausyti į apaštalo patarimą: „Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ [¹⁰⁸], kad, sekdama Kristaus pavyzdžiu ir dalydama Jo meilę, šeima mokėtų priimti vargstantį brolį: „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų, sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ [¹⁰⁹].

Prie visuomeninių šeimos uždavinių taip pat priklauso nuomonės pareiškimas politinės intervencijos forma: taigi šeimos pirmosios turi rūpintis, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų. Ta prasme šeimos kaskart geriau turi suprasti savo vaidmenį kuriant vadinamąją „šeimos politiką“ bei jausti atsakomybę už visuomeninius pasikeitimus: priešingu atveju jos taps auka to blogio, į kurį žiūrėjo abejingai. II Vatikano Susirinkimo kreipimasis dėl individualistinės etikos įveikimo skirtas taip pat ir šeimai [¹¹⁰].