Šeimos malda

59. Bažnyčia meldžiasi už krikščionišką šeimą ir kunigystės malone, gauta iš Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, auklėja ją ištikimam gyvenimui. Santuokoje išgyvenama visuotinė tikinčiųjų kunigystė iš tikrųjų sutuoktiniams ir šeimai yra pašaukimas ir kunigystės misija, pakeičianti kasdienį jų gyvenimą taip, kad jie galėtų atnašauti „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ [¹⁴⁹], o tai įvyksta ne tik per Eucharistiją ir kitus sakramentus bei per jų pačių Dievo garbei teikiamą auką, bet ir per maldą, per maldingą dialogą su Tėvu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje.

Šeimos malda turi būdingų bruožų. Tai yra bendra malda vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Maldos bendrumas – tai vaisius ir reikalavimas bendrumo, gauto per Krikšto ir Santuokos sakramentus. Krikščioniškos šeimos nariams ypač tinka šie Kristaus žodžiai, kuriais Jis pažadėjo: „... Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ [¹⁵⁰].

Tokios maldos turinys yra pats šeimos gyvenimas, kuris visada ir įvairiose aplinkybėse suprantamas kaip Dievo duotas pašaukimas ir kaip sūniškas atsakymas į Jo kvietimą: džiaugsmai ir skausmai, viltys ir liūdesys, gimimai ir gimtadieniai, santuokos metinės, išvykimai, išsiskyrimai ir sugrįžimai, svarbūs ir sunkūs apsisprendimai, brangių asmenų mirtis ir t.t. reiškia Dievo meilės įsijungimą į šeimos įvykius ir turi išreikšti atitinkamus dėkojimo, garbinimo momentus bei su pasitikėjimu visos šeimos pavedimą visų Tėvui, kuris yra danguje. Be to, krikščioniška šeima kaip „namų Bažnyčia“ gali būti tauri ir jausti atsakomybę tik tada, kai nuolat prašys Dievo pagalbos, kuri visuomet bus suteikta, jei prašysime jos nuolankiai ir su pasitikėjimu melsdamiesi.