Sutuoktuvių apeigos

67. Krikščionių santuokai reikalingos liturginės apeigos, kurios visuomenine ir bendruomenine forma išreiškia krikštytųjų sudarytos santuokos pačia savo esme bažnytinę ir sakramentinę prigimtį.

Sutuoktuvių apeigos kaip sakramentinis pašventimo aktas – įjungtas į liturgiją, yra Bažnyčios veiklos viršūnė ir drauge šaltinis, iš kurio plaukia visa jos jėga [¹⁶⁶], – turi būti pats savaime galiojantis, garbingas ir vaisingas.

Plati dirva ganytojiškam uolumui – tai rūpinimasis, kad būtų iki galo įvykdyti visi reikalavimai, kylantys iš santuokos prigimties, iškeltos į sakramento garbę, taip pat reikia ištikimai laikytis Bažnyčios mokslo taisyklių dėl savanoriško sutikimo, kliūčių, kanonų formos ir santuokos palaiminimo ritualo. Tas ritualas turi būti paprastas ir tinkamas, suderintas su kompetentingos bažnytinės valdžios išleistomis instrukcijomis, prie kurių – nelygu kokios konkrečios laiko ir vietos aplinkybės ir laikantis Apaštalų Sosto normų, – į liturgines apeigas dera įjungti elementus, būdingus konkrečiai kultūrai, kad geriau būtų išreikšta santuokinės sąjungos humaniška ir religinė reikšmė, jei tik tuose elementuose nėra nieko, kas netiktų krikščioniškam tikėjimui ir moralei.

Kaip ženklas, liturginės apeigos turi vykti taip, kad ir išorine išraiška tai būtų Dievo Žodžio skelbimas ir tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo išpažinimas. Ganytojiška pareiga – protingas ir rūpestingas pasirengimas „Žodžio liturgijai“ ir santuokos dalyvių, pirmiausia jaunavedžių, tikėjimo ugdymas.

Kaip Bažnyčios sakramentinis aktas, liturginės sutuoktuvių apeigos turi įjungti krikščioniškąją bendruomenę, kad visiškai, aktyviai ir atsakingai jose dalyvautų visi esantieji, pagal vietą ir kiekvieno vaidmenį: jaunavedžiai, kunigas, liudininkai, tėvai, bičiuliai, kiti tikintieji, visi dalyviai, kurie kartu skelbia ir išgyvena Kristaus ir Jo Bažnyčios paslaptį.

Celebruojant krikščionišką santuoką protėvių kultūrų ir tradicijų aplinkoje, dera laikytis anksčiau pateiktų principų [¹⁶⁷].