Bažnytinė bendruomenė, ypač parapija

70. Į išganytą ir tuo pat metu į išganančiąją bendruomenę – Bažnyčią čia turi būti žvelgiama dvejopai: universaliu ir partikuliariniu požiūriu. Šis pastarasis reiškiasi ir aktualizuojasi vyskupijos bendruomenėje, padalytoje į mažesnes bendruomenes, iš kurių ypatingu svarbumu išsiskiria parapija.

Bendrumas su Visuotine Bažnyčia nenaikina partikuliarinių Bažnyčių skirtingumo, o laiduoja jų tvirtumą; šeimų sielovadoje šių Bažnyčių veikimas yra betarpiškesnis ir veiksmingesnis. Ta prasme kiekviena lokalinė Bažnyčia, tiksliau, kiekviena parapinė bendruomenė, turi geriau suvokti malonę ir atsakomybę, kurią gauna iš Viešpaties, kad galėtų rūpintis šeimų sielovada. Jokia sielovadinė programa niekada ir niekur negali aplenkti šeimų sielovados.

Suvokiant šią atsakomybę, reikia suprasti, kaip svarbu atitinkamai parengti tuos, kurie specialiai angažuosis šiam apaštalavimui. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės jau formacijos pradžioje nuosekliai ir atsakingai turi būti rengiami būsimiesiems uždaviniams. Tarp įvairių iniciatyvų su malonumu trokštu paminėti neseniai Romoje prie Popiežiškojo Laterano universiteto įkurtą Institutą, skirtą šeimos problemoms studijuoti. Tokie institutai buvo įkurti ir kai kuriose vyskupijose. Tegu vyskupai pasirūpina, kad kuo daugiau kunigų, prieš imdamiesi darbo parapijoje, baigtų tuos specializacijos kursus. Kai kur kursai periodiškai organizuojami prie teologinių ir sielovadinių studijų Aukštųjų institutų. Tegu tos iniciatyvos būna skatinamos ir remiamos, tegu būna jų kaskart daugiau ir, aišku, tebūnie jos atviros taip pat ir pasauliečiams, kurie, norėdami pagelbėti šeimai, galės įnešti savo profesinį indėlį (medicininį, teisinį, psichologinį, visuomeninį, pedagoginį).