Vienuoliai ir vienuolės

74. Pirmasis, pagrindinis ir specifinis indėlis, kurį vienuoliai, vienuolės ir, apskritai, konsekruoti asmenys gali įnešti į šeimų apaštalavimą, yra jų konsekracija Dievui, kuri „primena tikintiesiems Dievo parengtas nuostabias vestuves, kurios mums bus iki galo apreikštos būsimaisiais amžiais, kai Kristus bus vienintelis Bažnyčios jaunikis“¹⁶⁹]. Jie yra liudininkai tos universalios meilės, kuri per skaistumą, priimtą dėl dangaus Karalystės, leidžia jiems visada su pasiaukojimu pasišvęsti Dievo tarnybai ir apaštalavimui.

Iš čia taip pat kyla galimybė vienuoliams, vienuolėms, pasaulietinių ar kitų tobulinimosi Institutų nariams, pavieniui ar susivienijusiems, plėsti tarnavimą šeimoms. Tai daro, ypatingu rūpesčiu apsupdami vaikus, ypač apleistus, nepageidaujamus, našlaičius, neturtingus ar skriaudžiamus; lanko šeimas, globodami ligonius; pagarbiai ir su meile bendrauja su nepilnomis šeimomis, su šeimomis, patiriančiomis sunkumus ar išsiskyrusiomis; atlikdami auklėjamąjį darbą, patardami, rengdami jaunuolius santuokai ir padėdami sutuoktiniams, kurie rengiasi atsakingai tėvystei; su nuoširdžiu vaišingumu atverdami savo namų duris, kad šeimos, kaip didesnės Dievo šeimos nariai, galėtų ten pajusti Dievą, maldos ir susikaupimo skonį, konkretų pavyzdį gyvenimo, pagrįsto meile ir brolišku džiaugsmu.

Norėčiau labai ryžtingai kreiptis į asmenis, atsakingus už konsekruoto gyvenimo Institutus, kad malonėtų pripažinti apaštalavimą šeimose – visuomet atitinkamai saugant savo pirminę charizmą – vienu iš svarbiausių uždavinių, kurie dabartinėje situacijoje pasidarė būtini.