Neturintieji šeimos

85. Trokštu tarti dar keletą žodžių tiems asmenims, kuriuos dėl konkrečių gyvenimo situacijų, dažnai nuo jų nepriklausančių, laikau ypač artimais Jėzaus Širdžiai, vertais meilės, ir Bažnyčia bei ganytojai turi veiksmingai jais rūpintis.

Deja, labai daug žmonių negali – tiksliąja to žodžio prasme – remtis šeima. Didelė žmonijos dalis gyvena labai skurdžiai, kai dėl promiskuiteto, butų trūkumo, santykių laikinumo ir nepastovumo, labai menkos kultūros negalima nė kalbėti apie tikrąją šeimą. Taip pat yra asmenų, kurie dėl įvairių motyvų pasaulyje gyvena vieniši. Vis dėlto jiems visiems yra „geroji šeimos naujiena“.

Dėl tų, kurie gyvena labai skurdžiai, kaip jau minėjau, būtina imtis drąsių veiksmų, kad būtų surasti sprendimai, taip pat ir politiniai, kurie padėtų jiems išsisukti iš tos nežmoniškos ir žeminančios padėties. Tas uždavinys, įpareigojantis visą visuomenę, ypač skiriamas valdžiai – dėl jos funkcijų ir atsakomybės, taip pat šeimoms, kurios turi skurstančius užjausti ir būti pasirengusios jiems padėti.

Tiems, kurie neturi natūralios šeimos, tegu dar plačiau atveria duris didžioji šeima – Bažnyčia, kuri vėliau sudaro konkrečias šeimas – vyskupijas, parapijas, pagrindines bažnytines bendruomenes ir apaštališką judėjimą. Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie „vargsta ir yra prislėgti“ [¹⁸¹].