ANTROJI DALIS

SANTUOKA IR ŠEIMA PAGAL DIEVO PLANĄ
 

Žmogus – Dievo-Meilės paveikslas

11. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą [²⁰]; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei.

Dievas yra meilė [²¹] ir savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi sugebėjimą mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą [²²].Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.

Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, yra pašauktas mylėti kaip visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje.

Krikščioniškasis Apreiškimas žino du tinkamus vidinės vienybės būdus realizuoti žmogaus pašaukimą meilei – tai santuoka ir skaistybė. Ir vienas, ir antras jiems būdinga forma yra konkretūs reiškėjai giliausios tiesos apie žmogų, apie jo egzistavimą „pagal Dievo paveikslą“. Todėl lytiškumas, vyro ir moters atsidavimas vienas kitam būdingais ir išskirtiniais santuokiniais aktais anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, tai svarbiausios žmogaus asmenybės esmė. Tikrai žmogiškas būdas jis yra tik tada, kai sudaro neatskiriamą dalį meilės, kuri vyrą ir moterį jungia iki mirties. Kūniškas atsidavimas būtų veidmainiškas, jei tai nebūtų ženklas ir vaisius visiško asmens atsidavimo, kuriame dalyvauja visas asmuo, su visu savo laikinumu. Jei žmogus tikisi ko nors sau arba pasilieka galimybę pakeisti sprendimą ateityje, jis jau neatsiduoda visiškai.

Tas visiškas atsidavimas, kurio reikalauja santuokinė meilė, yra taip pat atsakomybė už tėvystę, kuri, suteikdama gyvybę žmogaus asmeniui, savo prigimtimi pranoksta grynai biologinį potraukį ir tampa tikra asmenine vertybe, o harmoningai ją ugdyti privalo abu tėvai, nuolat ir vieningai.

Vienintelė „vieta“, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją [²³], ir tik šia prasme išryškėja šios bendrijos tikroji esmė. Santuokos institucija nėra nepagrįstas valdžios ar visuomenės kišimasis į svetimus reikalus nei kažkokios išorinės formos primetimas, bet vidinis reikalavimas santuokinės meilės, kuri viešai patvirtinama kaip vienintelė ir išskirtinė, šitaip išsaugant visišką ištikimybę Dievo Kūrėjo planams. Ta ištikimybė, nevaržanti asmens laisvės, apsaugo nuo visokio subjektyvumo ir reliatyvumo ir suteikia galimybę vadovautis Kūrėjo Išmintimi.