TREČIOJI DALIS

KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMOS UŽDAVINIAI
 

Šeima turi tapti tuo, kuo ji yra iš prigimties

17. Pagal Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo planą  šeima atranda ne tik savo „tapatybę“, tai, kuo ji „yra“, bet ir savo pasiuntinybę, ką ji gali ir privalo „daryti“. Tie uždaviniai, kuriuos Dievo kvietimu turi įvykdyti istorijoje, išplaukia iš šeimos esmės ir nurodo dinamišką ir egzistencinį jos vystymąsi. Kiekviena šeima jaučia nenuslopinamą raginimą, apibūdinantį jos garbingumą ir atsakingumą: šeima, „tapk“ tuo, kuo „esi“!

Šeimai būtina siekti Dievo kūrybinio akto „pradžios“, jeigu ji trokšta pažinti ir realizuoti save, vadovaudamasi ne tik savo būties, bet ir savo istorinės veiklos vidine tiesa. Kadangi pagal Dievo planą šeima buvo sukurta kaip „giliausia gyvenimo ir meilės bendruomenė“ [⁴⁴], todėl dėl savo pašaukimo ji turi kaskart labiau tapti tuo, kuo ji yra iš tikrųjų, tai yra „siekiama realizuoti“ gyvenimo ir meilės bendruomene, kuri, kaip ir kiekviena sukurta ir atpirkta tikrovė, galutinai bus įvykdyta Dievo Karalystėje. Iš tolimiausios perspektyvos žvelgiant į šeimos ir santuokos realybę, reikia pasakyti, kad meilė visiškai apibūdina jos esmę ir uždavinius. Todėl šeimos misija yra saugoti, reikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, Jo sužadėtinei.

Kiekvienas atskiras šeimos uždavinys išreiškia ir konkrečiai atspindi tą pagrindinę pasiuntinybę. Taigi reikia labiau įsigilinti į tuos ypatingus šeimos pasiuntinybės turtus ir tyrinėti jų turinį, giminingą ir įvairų.

Ta prasme, pradėdamas nuo meilės ir nuolat ja remdamasis, paskutinysis Susirinkimas nušvietė keturis pagrindinius šeimos uždavinius:

1) asmenų bendruomenės kūrimas,
2) tarnavimas gyvybei,
3) dalyvavimas visuomenės vystymesi,
4) dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir jos pasiuntinybėje.