Moters teisės ir pareigos

22. Šeimai, kuri iš prigimties turi tapti sąjunga ir sudaryti asmenų bendruomenę, meilė yra gyvasis šaltinis ir amžinas akstinas priimti, gerbti ir remti kiekvieną narį, kaip asmenį, kaip gyvo Dievo atvaizdą. Kaip teisingai yra patvirtinę Susirinkimo Tėvai, autentiškų santuokos ir šeimos santykių moralinio kriterijaus esmė – tai atskirų asmenų, visiškai ir nesuinteresuotai besiaukojančių, pašaukimo ir taurumo ugdymas [⁶³].

Tuo požiūriu Susirinkimas norėjo atkreipti ypatingą dėmesį į moterį, į jos teises ir pareigas šeimoje ir visuomenėje. Tuo pačiu požiūriu vertinamas ir vyras, kaip sutuoktinis ir tėvas, taip pat ir vaikas bei vyresni asmenys.

Pirmiausia tenka pabrėžti moters orumą ir atsakomybę, kuris lygus vyro orumui ir atsakomybei. Ši lygybė realizuojama šeimoje būdingu sutuoktinių pasiaukojimu vienas kitam ir abiejų pasiaukojimu vaikams. Tai, ką pats žmogus protu nujaučia ir pažįsta, buvo apreikšta Dievo Žodžiu. Juk išganymo istorija – tai nuolatinis ir taurus moters orumo liudijimas.

Sukurdamas žmogų, „vyriškį ir moteriškę“ [⁶⁴], Dievas vienodu orumu apdovanojo vyrą ir moterį, suteikdamas jiems tam tikras teises ir duodamas atsakingus uždavinius, deramus žmogaus asmeniui. Labiausiai moters orumą Dievas išaukštino tada, kai pats priėmė žmogaus kūną iš Mergelės Marijos, kurią Bažnyčia garbina kaip Dievo Motiną, vadindama Ją naująja Ieva, ir laiko atpirktos moters pavyzdžiu. Subtili Kristaus pagarba moterims, kvietimas sekti Jį, bičiulystė, pasirodymas po prisikėlimo moteriai pirmiau negu mokiniams, moterims patikėta misija, kad praneštų apaštalams gerąją naujieną apie prisikėlimą – tai ženklai, patvirtinantys ypatingą Kristaus dėmesį moteriai. Apaštalas Paulius yra pasakęs: „...visu tikėjimu esate Dievo vaikai... (...) Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ [⁶⁵]