Moteris ir visuomenė

23. Nesigilinant į sudėtingą moters ir visuomenės santykių temą, o apsiribojant tik esminėmis pastabomis, reikia pasakyti, kad plačiai paplitusi visuomeninė ir kultūrinė šeimos tradicija pripažino moteriai tik žmonos ir motinos vaidmenis, nepalikdama jai atitinkamų galimybių visuomeninėms užduotims, kurios rezervuojamos vyrams.

Netenka abejoti, kad vienodas vyro ir moters orumas bei atsakomybė visiškai pateisina moters dalyvavimą visuomeninėje veikloje. Antra vertus, dėl tikro moters išaukštinimo būtina, kad aiškiai būtų pripažįstama jos motinystės ir šeimos vertė kaip ir visi kiti visuomeniniai uždaviniai bei visos kitos profesijos. Pagaliau tie uždaviniai ir užsiėmimai turi papildyti vienas kitą, jei norime, kad visuomeninis ir kultūrinis vystymasis būtų teisingas ir iš tiesų žmogiškas.

Tai bus lengviau padaryti, jei – kaip linki Susirinkimas – atnaujintoji „darbo teologija“ nušvies ir pagilins darbo vaidmenį krikščioniškame gyvenime ir nustatys pagrindinį ryšį tarp darbo ir šeimos, o kartu ir pirminę, nepakeičiamą darbo reikšmę rūpinantis šeima ir vaikų auklėjimu [⁶⁶].

Taigi Bažnyčia gali ir privalo padėti dabartinei visuomenei, visus nenuilstamai ragindama pripažinti ir gerbti nepakeičiamą moters darbą namuose. Tai ypač svarbu dėl auklėjamojo darbo, nes tada bus pašalinta svarbiausia priežastis galimos diskriminacijos tarp įvairių rūšių darbų ir profesijų, kai bus aišku, kad kiekvienoje srityje visi atlieka tam tikras užduotis, todėl turi vienodas teises ir vienodą atsakomybę. Šitaip Dievo atvaizdas vyriškyje ir moteriškėje dar labiau išryškės.

Jei moterims, kaip ir vyrams, turi būti pripažinta teisė dirbti įvairų visuomeninį darbą, tai visuomenė taip pat privalo sukurti tokias struktūras, kad ištekėjusios moterys ir motinos praktiškai nebūtų priverstos dirbti už šeimos ribų ir kad šeimos galėtų deramai gyventi ir sėkmingai vystytis net ir tada, kai moteris visiškai pasišvenčia savo šeimai.

Be to, reikia nugalėti ir tokį mąstymo būdą, kai moters darbas už šeimos ribų labiau vertinamas negu darbas šeimoje. Todėl vyrai turi gerbti ir mylėti šeimai pasiaukojusią moterį ir vertinti jos taurumą, o visuomenė turi sudaryti geras sąlygas darbui namuose.

Tinkamai gerbdama skirtingą vyro ir moters pašaukimą, Bažnyčia pagal galimybes turi paremti vienodas jų teises ir tokį pat orumą dėl visų gerovės: šeimos, visuomenės ir Bažnyčios.

Tačiau aišku, kad visa tai nereiškia, jog moteris turi išsižadėti savo moteriškumo arba mėgdžioti vyrą, tai turi būti žmogiškumo kupinas moteriškumas, kuris turi reikštis moters veikloje – ar šeimoje, ar už jos ribų, be to, negalima pamiršti paveldėtų papročių ir kultūros įvairumo.