Labai senas ir vis naujas Bažnyčios mokymas ir jos įstatymai

29. Kaip tik todėl, kad sutuoktinių meilė yra ypatingas dalyvavimas paties Dievo gyvenimo ir meilės paslaptyje, Bažnyčia gerai supranta, jog ji gavo specialią pasiuntinybę saugoti ir ginti tokį didį santuokos garbingumą ir prisiimti tokią didelę atsakomybę už žmogaus gyvybės perdavimą.

Taigi pagal per amžius nenutrūkusią gyvą bažnytinės bendruomenės tradiciją, paskutiniojo II Vatikano Susirinkimo ir mano Pirmtako popiežiaus Pauliaus VI mokymą, pirmiausia perteiktą enciklikoje Humanae vitae, mūsų laikus pasiekė tikrai pranašiški pasisakymai, kurie patvirtina ir aiškiai išdėsto labai seną ir vis naują Bažnyčios mokymą ir jos nurodymus santuokos ir gyvybės perdavimo klausimais.

Todėl paskutinėje sesijoje Sinodo Tėvai aiškiai pareiškė: „Šis Šventasis Sinodas, tikėjimo vienybėje susijungęs su šv. Petro Įpėdiniu, patvirtina galiojimą visų II Vatikano Susirinkimo dokumentų (plg. Gaudium et spes, 50), o po to esančių Enciklikoje Humanae vitae, ypač tų, kuriuose teigiama, kad santuokinė meilė turi būti tikrai žmogiška, išskirtinė, atvira naujai gyvybei (Humanae vitae, 11, plg. 9 ir 12)“ [⁸³].