1-500 | 501-706
Part, Chapter, Paragraph
1 Intro | visų žmogaus pastangų, taip ir šio metodo atveju teigiamas
2 Intro | padeda geriau suprasti tiesą ir pasinaudoti jos reiškimo
3 Intro | teologijai yra naudinga ir vertinga. Būtent šia prasme
4 Intro | siaurina mūsų regos horizontą ir trukdo matyti bei girdėti
5 Intro | tikrai nėra pasibaigusi ir šiandien. ~Šiose grumtynėse
6 Intro | itin savimi pasitikintis ir perdėm atgrasiai dogmatiškas,
7 Intro | pasisakyti gana kritiškai, nors ir neatmetė to, kas iš naujų
8 Intro | patristinės teologijos įžvalgų ir naujų modernistinių metodologinių
9 Intro | Pasirodė nauji metodai ir naujos prieitys – nuo struktūralizmo
10 Intro | atgaivinti patristinę egzegezę ir įtraukti atnaujintas Rašto
11 Intro | nuo Providentissimus Deus ir penkiasdešimčiai nuo Divino
12 Intro | egzegetai prisiėmę mokslinę ir bažnytinę atsakomybę, reiškia
13 Intro | Rašto aiškinimo klausimais ir žino, jog, vykdydami šią
14 Intro | atsirandanti žmogaus žodžiui ir Dievo žodžiui kartu veikiant
15 Intro | įvykių nepakartojamybėje ir visada gyvo Žodžio, šiuolaikiško
16 Intro | priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Manau, jog šis
17 Intro | teisingo supratimo klausimais ir padės mums žengti toliau.
18 Intro | 1943 m. enciklikų pėdomis ir vaisingai jas plėtoja.
19 Intro | komisijos nariams už kantrias ir dažnai nelengvas diskusijas,
20 Intro | dokumentas plačiai pasklis ir autentiškai prisidės prie
21 Iža | tebežadina gyvą susidomėjimą ir tebekelia svarbias diskusijas,
22 Iža | tikėjimui, Bažnyčios gyvenimui ir krikščionių santykiams su
23 Iža,A | skaidrių tekstų, joje pasitaiko ir miglotų vietų. Skaitydamas
24 Iža,A | aiškinama (2 Pt 1, 20), ir, kita vertus, pastebima,
25 Iža,A | dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo,
26 Iža,A | iškraipo, aiškindami kaip ir kitus raštus, savo pačių
27 Iža,A | įsijausti į Biblijos įvykius ir žodžius skaitytojas turi
28 Iža,A | trisdešimt amžių į praeitį, ir tai nėra lengva. Kita vertus,
29 Iža,A | nes neretai metodai, kad ir turintys teigiamų elementų,
30 Iža,A | Ecclesia (1964 balandžio 21) ir ypač Vatikano II Susirinkimo
31 Iža,A | Bažnyčioje labai suklestėjo, ir jų mokslinę vertę imta vis
32 Iža,A | viena vertus, kitų metodų ir prieičių mokslo pasaulyje
33 Iža,A | prasidėjimas bei jo stebuklai ir net jo prisikėlimas bei
34 Iža,A | jų, mokslinė egzegezė net ir tada, kai nesukelia tokių
35 Iža,A | įmantrių techninių priemonių ir dėl to tampa keliems specialistams
36 Iža,A | raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte” (
37 Iža,A | įsivaizduojamo Kristaus ir savo spontaniškų religinių
38 Iža,B | prieičių atvertas galimybes ir pamėginti tiksliau nustatyti
39 Iža,B | kupino tikėjimo, vilties ir meilės, versme bei šviesa
40 Iža,B | bei prieičių[1] aprašymai ir jų galimybių bei ribotumų
41 I | I. AIŠKINIMO METODAI IR PRIEITYS ~ ~
42 I,A | šį metodą, bet to dar net ir reikalauja. ~ ~
43 I,A,1 | literatūros graikų komentatorių ir vėliau, patristikos laikotarpiu,
44 I,A,1 | kaip Origenas, Jeronimas ir Augustinas. Metodas tuomet
45 I,A,1 | pasitaikančius pasikartojimus ir turinio bei stiliaus skirtumus,
46 I,A,1 | Elohisto (E), Deuteronomo (D) ir Kunigiškojo autoriaus (P:
47 I,A,1 | hipoteze, pagal kurią Mato ir Luko evangelijos buvo sukurtos
48 I,A,1 | būtent – Morkaus evangelija ir Jėzaus posakių rinkiniu (
49 I,A,1 | tebėra pripažįstamos, nors ir yra ginčų objektas. ~Siekdama
50 I,A,1 | teksto skaidymu bei narstymu ir neskyrė pakankamai dėmesio
51 I,A,1 | teksto galutinei struktūrai ir naujienai, kurią jis išreiškia
52 I,A,1 | literatūros kritikos geto. Nors ir toliau laikydamas Penkiaknygės
53 I,A,1 | legenda”, ar “himnas”) ir jų pradinę aplinką arba
54 I,A,1 | pavyzdžiui, teisinę, liturginę ir t. t. aplinką). Šį literatūrinių
55 I,A,1 | pradėtas Martino Dibelijaus ir Rudolfo Bultmanno. Pastarasis
56 I,A,1 | Testamento tradicija kilo ir susiformavo krikščionių
57 I,A,1 | kiekvieno evangelisto indėlį ir teologinę orientaciją, kuria
58 I,A,1 | kritinio formų studijavimo ir galiausiai prie redagavimo
59 I,A,2 | Tai istorinis metodas, ir toks yra ne vien dėl to,
60 I,A,2 | šiuo atveju – Biblijos) ir tiria jų istorinę reikšmę,
61 I,A,2 | jų istorinę reikšmę, bet ir dėl to – ir tai svarbiausia, –
62 I,A,2 | reikšmę, bet ir dėl to – ir tai svarbiausia, – kad juo
63 I,A,2 | procesus, neretai sudėtingus ir trukusius ilgą laiką. Įvairiais
64 I,A,2 | gyvenusių skirtingais laikais ir skirtingose vietose, kategorijoms. ~
65 I,A,2 | studijuojami lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas senovės
66 I,A,3 | kritika. Remdamasi seniausių ir geriausių rankraščių, kaip
67 I,A,3 | lingvistinei (morfologinei ir sintaksinei) bei semantinei
68 I,A,3 | stengiasi įžvelgti didelių ir mažų tekstinių vienetų pradžią
69 I,A,3 | vienetų pradžią bei pabaigą ir patikrinti vidinį teksto
70 I,A,3 | nesuderinami prieštaravimai ir kitokie požymiai liudija
71 I,A,3 | tikrai tradicijos srovei ir mėgina patikslinti jos istorinę
72 I,A,3 | elementų tarpusavio sąveika ir traktuojant jį naujienos,
73 I,A,4 | aiškinimą tam tikra kryptimi ir galintys būti tendencingi. ~
74 I,A,4 | tai buvo suvokiama bendrai ir miglotai. Tradicinės egzegezės
75 I,A,4 | atsiribojo nuo tikėjimo ir kartais jam net prieštaravo,
76 I,A,4 | esminių egzegezės užduočių, ir norint šią užduotį įvykdyti,
77 I,A,4 | istorinį-kritinį metodą išryškėja ir jo ribotumai, nes pasitenkinama
78 I,A,4 | atsiradimo aplinkybėmis ieškojimu ir nesidomima kitomis prasmės
79 I,A,4 | vėlesnėmis biblinio apreiškimo ir Bažnyčios istorijos epochomis.
80 I,A,4 | labai vertingų egzegezės ir biblinės teologijos veikalų
81 I,A,4 | būdingą istorinę dinamiką ir parodyti jo turtingą sudėtingumą:
82 I,A,4 | visuomenės politinę, socialinę ir religinę padėtį, besiskiriančią
83 I,A,4 | Pakartoto įstatymo (Įst 12–26) ir Kunigų (šventumo kodeksas,
84 I,A,4 | tendenciją, tačiau nevalia įpulti ir į kitą kraštutinumą – dėl
85 I,A,4 | diachroniniu būdu – autorių ir redaktorių išreikštą prasmę.
86 I,B | biblinių tekstų įvairovės. Kad ir koks teisėtas, istorinis-kritinis
87 I,B | nenuostabu, jog šiandien siūlomi ir kiti metodai bei prieitys
88 I,B | Naudodamasi šiandiene lingvistikos ir literatūros mokslo pažanga,
89 I,B | analizę, naratyvinę analizę ir semiotinę analizę. ~ ~
90 I,B,1 | diskursas (arba tekstas) ir klausytojai (arba adresatai).
91 I,B,1 | diskurso argumentavimą ir klausytojams keliamas emocijas.
92 I,B,1 | politiniuose susirinkimuose) ir demonstracinį (per šventes). ~
93 I,B,1 | literatūrinę tekstų struktūrą ir geriau suprasti jų naujieną. ~"
94 I,B,1 | bendresniu žvalgos tašku ir nenori būti vien stiliaus
95 I,B,1 | figūrų, oratorinių gudrybių ir diskurso rūšių katalogas.
96 I,B,1 | situaciją. Ji studijuoja stilių ir kompoziciją kaip priemones
97 I,B,1 | semiotika, antropologija ir sociologija pastarojo meto
98 I,B,1 | įtikinėjamojo kalbėjimo šerdies ir nustatyti jos poveikį socialinėje
99 I,B,1 | ilgalaikio aplaidumo padarinius ir įgalina atskleisti ar geriau
100 I,B,1 | argumentavimo dinamikos ir retorinės strategijos. ~
101 I,B,1 | retorinę struktūrą? Šie ir kiti klausimai neturėtų
102 I,B,2 | naujieną, įvilktą į pasakojimo ir asmeninio liudijimo pavidalą,
103 I,B,2 | tarp žmonių formą, būdingą ir Šventajam Raštui. Senasis
104 I,B,2 | tikėjimo išpažinimo, liturgijos ir katechezės esminiu turiniu (
105 I,B,2 | Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo - išsamiai evangelijose
106 I,B,2 | skirti analizės metodus ir teologinę refleksiją. ~Šiandien
107 I,B,2 | intriga, charakterizavimu ir pasakotojo požiūriu, naratyvinė
108 I,B,2 | skaitytoją į "pasakojimo pasaulį" ir jo vertybių sistemą. ~Dažnas
109 I,B,2 | skiria "tikrąjį autorių" ir "numanomąjį autorių", "tikrąjį
110 I,B,2 | autorių", "tikrąjį skaitytoją" ir "numanomąjį skaitytoją". "
111 I,B,2 | temperamentas, polinkiai, tikėjimas ir t. t.) skaitant tekstą. "
112 I,B,2 | besiklausiusiais adresatais ir baigiant šiandieniais skaitytojais
113 I,B,2 | veiksmus, būtinus, kad įžengtum ir atsilieptum į pasakojimo
114 I,B,2 | pasakojamuosius įvykius, bet ir į bendruomenės, kuriai jie
115 I,B,2 | pabrėžia, kad tekstui būdinga ir "veidrodžio" funkcija ta
116 I,B,2 | skaitytojo suvokimo būdus ir verčiantį jį priimti tas,
117 I,B,2 | šventraštinio pasakojimo – taigi ir liudijimo – pobūdis, ir
118 I,B,2 | ir liudijimo – pobūdis, ir iš to išvedanti hermeneutiką,
119 I,B,2 | šventraštinėmis kategorijomis ir kalba. Iš naratyvinės egzegezės
120 I,B,2 | informatyvusis" aspektas) ir "pasakoti atsižvelgiant
121 I,B,2 | vertus, "tikrojo autoriaus" ir "numanomojo autoriaus" perskyra
122 I,B,2 | praktikuojančiai tokį plėtojimą, ir bažnytinei tradicijai, toliau
123 I,B,3 | Biblijos tekstą – priskiriama ir semiotinė analizė, per pastaruosius
124 I,B,3 | remiasi Algirdu J. Greimu ir jo įsteigtąja Paryžiaus
125 I,B,3 | bei prieitys rutuliojosi ir kitur. Čia pateiksime ir
126 I,B,3 | ir kitur. Čia pateiksime ir glaustai išnagrinėsime Greimo
127 I,B,3 | kuri egzistuoja per santykį ir santykyje, ypač taikant
128 I,B,3 | priešpriešos, tapatybės ir t. t..) tarp elementų tinklą;
129 I,B,3 | santykiai, lemiantys būkles ir sukeliantys transformacijas. ~
130 I,B,3 | elementų (veikėjų, laikų ir vietų) nustatymas ir klasifikacija; (
131 I,B,3 | laikų ir vietų) nustatymas ir klasifikacija; (b) kiekvienos
132 I,B,3 | giluminis lygmuo. Jis yra ir abstrakčiausias. Pradedama
133 I,B,3 | tarp dviejų "priešingų" ir dviejų "prieštaraujančių"
134 I,B,3 | terminų (pavyzdžiui, juoda ir balta; balta ir nebalta;
135 I,B,3 | pavyzdžiui, juoda ir balta; balta ir nebalta; juoda ir nejuoda)
136 I,B,3 | balta ir nebalta; juoda ir nejuoda) taikymu. ~Semiotinio
137 I,B,3 | į raišką ("enonciation") ir intertekstualumą. Iš pradžių
138 I,B,3 | metodas vis labiau naudojamas ir kitų biblinio diskurso rūšių
139 I,B,3 | nuspėti šio metodo privalumus ir ribas. Atkreipdama didesnį
140 I,B,3 | Dievo ištartas istorijoje ir šiandien mums adresuojamas
141 I,B,3 | formalaus tyrinėjimo ribų ir neatverti teksto naujienos. ~
142 I,B,3 | sudėtingos kalbos labirintuose, ir jos pagrindiniai elementai
143 I,B,3 | krikščionių norą tyrinėti Bibliją ir atrasti tam tikrus jos prasmės
144 I,B,3 | žinių apie teksto sukūrimą ir jo socialinį kultūrinį pasaulį.
145 I,B,3 | įsigilinti į Šventąjį Raštą ir tiems, kurie nėra šios srities
146 I,C | literatūrinių metodų, nors ir besiskiriančių nuo istorinio-kritinio
147 I,C | tekstų sankaupa, tai vienos ir tos pačios didelės Tradicijos
148 I,C | atsižvelgti. Tokia perspektyva ir yra būdinga daugeliui nūnai
149 I,C,1 | Sandersą labiau už galutinę ir fiksuotą teksto formą domina "
150 I,C,1 | sudaryti vienu metu patvarią ir pritaikomą, nuoseklią ir
151 I,C,1 | ir pritaikomą, nuoseklią ir skirtingus duomenis vienijančią
152 I,C,1 | procedūros, kurių neatsisakyta ir kanonui nusistovėjus; savo
153 I,C,1 | jos skatina bendruomenės ir jos Raštų nuolatinę sąveiką. ~
154 I,C,1 | egzegezę praturtina tikėjimas ir Šventoji Dvasia; bažnytinė
155 I,C,1 | prie kanono susidarymo, ir šiandien turėtų galioti
156 I,C,1 | Šventojo Rašto žydiškojo ir krikščioniškojo kanonų kelia
157 I,C,1 | Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, šviesoje, –
158 I,C,1 | Šventajam Raštui lemiamą ir galutinę prasmę (plg. Dei
159 I,C,2 | senovės žydų istorijos studijų ir ypač tyrimai, sužadinti
160 I,C,2 | Testamento tekstui išsaugoti ir biblinių tekstų prasmei
161 I,C,2 | egzegetai, pradedant Origenu ir šv. Jeronimu, stengėsi pasinaudoti
162 I,C,2 | Raštą. Šiuo pavyzdžiu seka ir daug šiuolaikinių egzegetų. ~
163 I,C,2 | Biblijos dalį, o Rytuose – ir iki mūsų dienų. Gausi ir
164 I,C,2 | ir iki mūsų dienų. Gausi ir įvairi žydų ekstrakanoninė
165 I,C,2 | Karalių knygų atžvilgiu, ir Naujajame Testamente, pavyzdžiui,
166 I,C,2 | alegorijos, antologijos ir centonai, pakartotiniai
167 I,C,2 | tekstų sąsajos, psalmės ir himnai, regėjimai, apreiškimai
168 I,C,2 | regėjimai, apreiškimai ir sapnai, išminties tekstų
169 I,C,2 | bendra Senajam Testamentui ir Naujajam Testamentui, taip
170 I,C,2 | visoms žydų aplinkoms iki ir po Jėzaus. Targumai ir midrašai
171 I,C,2 | iki ir po Jėzaus. Targumai ir midrašai atstovauja pirmųjų
172 I,C,2 | egzegetų reikia viduramžių ir vėlesnių laikų žydų komentatorių,
173 I,C,2 | neaiškias vietas arba retus ir tiktai kartą pavartotus
174 I,C,2 | apima kelis šimtmečius, ir, prieš imant lyginti, svarbu
175 I,C,2 | svarbiausia tai, jog žydų ir krikščionių bendruomenių
176 I,C,2 | religija, apibrėžianti tautą ir gyvenimo būdą remiantis
177 I,C,2 | apreikštaisiais raštais ir sakytine tradicija, tuo
178 I,C,2 | tikėjimas mirusį, prisikėlusį ir iki šiandien gyvą Viešpatį
179 I,C,2 | gyvą Viešpatį Jėzų, Mesiją ir Dievo Sūnų, surenkantį bendruomenę.
180 I,C,3 | įsisavindami; 2) toks individualus ir bendruomeniškas teksto įsisavinimas
181 I,C,3 | meno, teologijos, askezės ir mistikos) padeda geriau
182 I,C,3 | nebuvo visiškai nežinoma ir senovėje, buvo išplėtota
183 I,C,3 | literatūros tyrimų tarp 1960 ir 1970 metų, kai kritiką ėmė
184 I,C,3 | dominti ryšiai tarp teksto ir jo skaitytojų. Biblinei
185 I,C,3 | būtiną atstumą tarp veikalo ir jo autoriaus, taip pat tarp
186 I,C,3 | autoriaus, taip pat tarp veikalo ir jo skaitytojų. Šiomis aplinkybėmis
187 I,C,3 | atsižvelgiant į skaitytojų nuostatas ir įvertinti tradicijos vaidmenį
188 I,C,3 | tekstų supratimui. ~Teksto ir skaitytojų susitikimas sukuria
189 I,C,3 | nes tekstas spinduliuoja ir kelia reakcijas. Jis leidžia
190 I,C,3 | tikrai socialinei aplinkai ir tradicijai. Jis artinasi
191 I,C,3 | pateikia interpretaciją ir galiausiai gali sukurti
192 I,C,3 | matmenis. Lygiai taip pat ir Naujajame Testamente galima
193 I,C,3 | Naujajame Testamente galima ir naudinga paryškinti perikopės
194 I,C,3 | Tačiau istorija sykiu liudija ir buvus klaidingo bei tendencingo
195 I,D | gyvenime (plg. Sir 24, 12) ir prasiskynė kelią per įvairių
196 I,D | sociologija, antropologija ir psichologija – gali padėti
197 I,D,1 | prieitis ~Religinius tekstus ir jas pagimdžiusias visuomenes
198 I,D,1 | Pavyzdžiui, kokios socialinės ir religinės organizacijos
199 I,D,1 | pagrįstos vien religiniais ir genealoginiais ryšiais?
200 I,D,1 | Kokius ekonominius, karinius ir kitokius pokyčius visuomenės
201 I,D,1 | struktūroje sukėlė politinės ir religinės centralizacijos
202 I,D,1 | suprasti Dekalogą senovės Rytų ir Izraelio socialinio elgesio
203 I,D,1 | norint paaiškinti Jėzaus ir jo mokinių gyvenimo būdą
204 I,D,1 | radikalaus atsižadėjimo ir krikščionių sąjūdžio nuostatos
205 I,D,1 | egzegetinį darbą platesnį ir suteikia daug teigiamų aspektų.
206 I,D,1 | ekonominius, kultūrinius ir religinius procesus, istorinei
207 I,D,1 | Naujojo Testamento tekstų ir ankstyvosios Bažnyčios socialinio
208 I,D,1 | istorinėms sąlygoms. Biblinių ir nebiblinių tekstų ne visuomet
209 I,D,1 | matmenimis, bet jos ekonominiais ir instituciniais aspektais. ~ ~
210 I,D,2 | abiejų prieičių yra sykiu ir jautrumo, ir metodo, ir
211 I,D,2 | prieičių yra sykiu ir jautrumo, ir metodo, ir dominančių tikrovės
212 I,D,2 | ir jautrumo, ir metodo, ir dominančių tikrovės aspektų
213 I,D,2 | atsižvelgiama į ekonominius ir institucinius aspektus,
214 I,D,2 | šokiuose, mituose, legendose ir visa kur, kas tik susiję
215 I,D,2 | pripažintas vertybes (garbė ir negarbė, paslaptys, ištikimybė,
216 I,D,2 | tradicija, auklėjimo būdas ir mokyklos), socialinės kontrolės
217 I,D,2 | neužmirštant šventumo ir pasaulietiškumo sąvokų,
218 I,D,2 | bei informacijos kilmės ir t. t. ~Remiantis šiais skirtingais
219 I,D,2 | elementais, kuriama tipologijos ir “modeliai”, bendri daugeliui
220 I,D,2 | bibliniams tekstams aiškinti ir yra vaisingai taikomi tyrinėjant
221 I,D,2 | žemdirbystės ritualų įtaką ir t. t. Tekstuose, kuriuose
222 I,D,2 | sudaro žmogiškoji prigimtis, ir tam tikrų kultūrų įspaustus
223 I,D,2 | viena šia prieitimi, kaip ir kitomis ypatingomis prieitimis,
224 I,D,3 | 3. Psichologinės ir psichoanalitinės prieitys ~
225 I,D,3 | psichoanalitinės prieitys ~Psichologija ir teologija niekada nenutraukė
226 I,D,3 | senovės tekstus, tarp jų ir Bibliją. Ištisi veikalai
227 I,D,3 | lydėjo gyvos diskusijos: kiek ir kokiomis sąlygomis psichologiniai
228 I,D,3 | sąlygomis psichologiniai ir psichoanalitiniai tyrimai
229 I,D,3 | supratimo? ~Psichologiniai ir psichoanalitiniai tyrimai
230 I,D,3 | tyrinėjimu. Psichologija ir psichoanalizė stengiasi
231 I,D,3 | Šventojo Rašto supratimui ir padeda dekoduoti žmogiškąją
232 I,D,3 | Apreiškimo kalbą. ~Psichologija ir savaip taip pat psichoanalizė
233 I,D,3 | bendrai vykdomi egzegetų ir psichologų ar psichoanalitikų,
234 I,D,3 | Dialogas tarp egzegezės ir psichologijos ar psichoanalizės,
235 I,D,3 | aiškiai turėtų būti kritiškas ir gerbti kiekvienos disciplinos
236 I,D,3 | tikėjimo duomenų. Psichologija ir psichoanalizė, kurios yra
237 I,D,3 | spontaniško religiškumo ir biblinio apreiškimo ir būti
238 I,D,3 | religiškumo ir biblinio apreiškimo ir būti dėmesingam istoriniam
239 I,D,3 | kultūros antropologija ir psichologija. Kitos disciplinos
240 I,D,3 | gerbti kompetencijos ribas ir pripažinti, jog tiktai nedažnai
241 I,D,3 | jog tiktai nedažnai vienas ir tas pats asmuo gali būti
242 I,E | jo skaitytojų mąstysenos ir jiems rūpimų dalykų. Tam
243 I,E | jie skiria ypatingą dėmesį ir, patys to nė neįsisąmonindami,
244 I,E | taškus, kurie yra nauji ir atitinka šiuolaikines mąstymo
245 I,E | išlaisvinimo teologijos ir feminizmo sąjūdžiai. ~ ~
246 I,E,1 | Amerikos ekonomines, socialines ir politines aplinkybes yra
247 I,E,1 | šiuolaikinio pasaulio reikmes, ir 1968 m. Medeline įvykęs
248 I,E,1 | Sąjūdis taip pat paplito ir kitose pasaulio dalyse (
249 I,E,1 | išlaisvinimo teologija ir koks yra jos metodas. Ne
250 I,E,1 | sunku adekvačiai apibrėžti ir jai būdingą Biblijos aiškinimo
251 I,E,1 | priešingai, drąsiai sutikti ir nuskaidrinti Žodžio šviesoje.
252 I,E,1 | pertvarkyti visuomenę teisingumu ir meile. Tikėjime Šventasis
253 I,E,1 | būti neutrali, ji, kaip ir Dievas, privalo stoti vargšų
254 I,E,1 | privalo stoti vargšų pusėn ir įsitraukti į engiamųjų išlaisvinimo
255 I,E,1 | parašyti bendruomenėms, todėl ir Bibliją aiškinti pirmiausia
256 I,E,1 | bendruomenėms. Dievo žodis visiškai ir visada aktualus ypač dėl "
257 I,E,1 | iš Egipto, Jėzaus kančia ir prisikėlimas) galios vis
258 I,E,1 | primygtinai akina teisingumu ir meile pagrįstai išlaisvinančiai
259 I,E,1 | paversti Dievo žodį šviesa ir penu Dievo tautai jos kovų
260 I,E,1 | Biblijos aiškinimas kelia ir pavojų. Kadangi tai susiję
261 I,E,1 | orientuojasi į naratyvinius ir pranašavimo tekstus, nušviečiančius
262 I,E,1 | nušviečiančius priespaudos būklę ir įkvepiančius veiklai, kuria
263 I,E,1 | vienašališka. Be to, socialinis ir politinis įsipareigojimas
264 I,E,1 | egzegeto užduotis. ~Teologams ir egzegetams, troškusiems
265 I,E,1 | materialistinių doktrinų įkvėpta ir Biblija aiškinama būtent
266 I,E,1 | matmens sąskaita. ~Socialiniai ir politiniai pokyčiai privertė
267 I,E,1 | šalininkus kelti naujus klausimus ir ieškoti naujų krypčių. Norint
268 I,E,1 | hermeneutines prielaidas, metodus ir suderinamumą su visos Bažnyčios
269 I,E,1 | visos Bažnyčios tikėjimu ir Tradicija. ~ ~
270 I,E,2 | su nauja jėga pasireiškė ir audringai plėtojosi nuo
271 I,E,2 | vienija bendra tema – moteris ir tikslas – moterų išlaisvinimas
272 I,E,2 | tikslas – moterų išlaisvinimas ir lygių su vyrais teisių iškovojimas. ~
273 I,E,2 | radikalioji, neoortodoksinė ir kritinė. ~Radikalioji forma
274 I,E,2 | laiko Bibliją pranašinga ir naudinga knyga tiek, kiek
275 I,E,2 | palaiko engiamųjų, taigi ir moterų, pusę; tokia orientacija
276 I,E,2 | viską, kas tarnauja moterų ir jų teisių išlaisvinimui. ~
277 I,E,2 | taiko subtilią metodologiją ir stengiasi iš naujo atrasti
278 I,E,2 | įsigalėjus patriarchališkumui ir androcentrizmui, ir visiškai. ~
279 I,E,2 | patriarchališkumui ir androcentrizmui, ir visiškai. ~Feministinė hermeneutika
280 I,E,2 | neišrutuliojo naujos metodologijos ir naudojasi esamais egzegezės
281 I,E,2 | moterų emancipacijos sąjūdžio ir besilygiuojantis į bendresnį
282 I,E,2 | jų socialinių sluoksnių ir moters užimamos padėties
283 I,E,2 | kuri buvo įprastinė žydų ir graikų-romėnų visuomenėse,
284 I,E,2 | graikų-romėnų visuomenėse, ir naujos, atsiradusios Jėzaus
285 I,E,2 | atsiradusios Jėzaus sąjūdyje ir Pauliaus bendruomenėse,
286 I,E,2 | suvokti moters buvimą, reikšmę ir vaidmenį Biblijoje, ankstyvosios
287 I,E,2 | krikščionybės istorijoje ir Bažnyčioje. Šių laikų kultūros
288 I,E,2 | dėmesingesnis moters orumui ir jos vaidmeniui visuomenėje
289 I,E,2 | jautrumas padeda surasti ir pataisyti kai kurias paplitusias
290 I,E,2 | Tėvas, tačiau sykiu švelnumo ir motiniškos meilės Dievas. ~
291 I,E,2 | biblinius tekstus tendencingai ir todėl ginčijamai. Savo tezėms
292 I,E,2 | kaip žinoma, yra diskusijų ir net nesutarimų objektas.
293 I,E,2 | pinkles, kurias smerkia, ir neišleidžia iš akių evangelinio
294 I,E,2 | visiems mokiniams, vyrams ir moterims[2]. ~
295 I,F | būdamas įkvėptasis Dievo žodis ir be jokios klaidos, turėtų
296 I,F | kaltės atpirkimo doktrina ir fizinis prisikėlimas Kristui
297 I,F | Biblijos traktavimas, paplitęs ir kitose pasaulio dalyse –
298 I,F | Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje, davė pradžią
299 I,F | Amerikoje, davė pradžią ir kitokioms, lygiai tokioms
300 I,F | sekėjų religinėse grupėse ir sektose, taip pat tarp katalikų. ~
301 I,F | Dievo žodžio neklaidingumą ir kitas biblines tiesas, sutrauktas
302 I,F | kuri nėra biblinė, kad ir ką sakytų šio požiūrio šalininkai.
303 I,F | nelanksčių doktriniškų nuostatų ir kaip vienintelį mokymo apie
304 I,F | nepripažįstančią jokių klausimų ir kritinių tyrimų. ~Pagrindinė
305 I,F | pobūdį, neįmanoma priimti ir visos Įsikūnijimo tiesos.
306 I,F | artimo ryšio tarp dieviškumo ir žmogiškumo santykyje su
307 I,F | išreikštas žmogiškąja kalba ir, veikiant dieviškajam įkvėpimui,
308 I,F | žodį padiktuotas Dvasios, ir nepripažįsta, jog Dievo
309 I,F | dėmesio literatūros formoms ir žmogaus mąstymo būdams,
310 I,F | yra ilgą laiką trukusios ir labai skirtingų istorinių
311 I,F | būtojo laiko veiksmažodžiais, ir neskiria būtino dėmesio
312 I,F | istorinio Jėzaus žodžiais ir veiksmais). Kartu fundamentalizmas
313 I,F | bendruomenės pačios suvokė Jėzaus ir jo naujienos poveikį. Tuo
314 I,F | yra krikščionių tikėjimo ir jo tiesioginės raiškos apaštališkosios
315 I,F | platesne ryšių tarp tikėjimo ir kultūros samprata. Jis remiasi
316 I,F | paženklintas politines ir socialines idėjas, visiškai
317 I,F | susiformavo krikščionių Bažnyčioje ir yra šios, iki tekstų atsiradimo
318 I,F | tikėjimo išpažinimus, dogmas ir liturgines praktikas, tapusias
319 I,F | Bažnyčia remiasi Biblija ir gyvybės bei įkvėpimo semiasi
320 I,F | Fundamentalizmas, nors to ir nesako, kviečia į savotišką
321 II,A | Schleiermacherio, Wilhelmo Dilthey'aus ir ypač Martino Heideggerio
322 II,A | šiuolaikinę hermeneutikos teoriją ir jos taikymą Šventajam Raštui.
323 II,A | Hansas Georgas Gadameris ir Paulas Ricoeuras. Čia neįmanoma
324 II,A,1 | kultūrinį nuotolį tarp I ir XX amžiaus ir norėdamas,
325 II,A,1 | nuotolį tarp I ir XX amžiaus ir norėdamas, kad tikrovė,
326 II,A,1 | būtinybę bet kokiam supratimui ir išplėtojo Naujojo Testamento
327 II,A,1 | egzistencialai turį visuotinę reikšmę ir teikią struktūras bei sąvokas,
328 II,A,1 | istorinį nuotolį tarp teksto ir jo aiškintojo. Jis atgaivina
329 II,A,1 | aiškintojo. Jis atgaivina ir plėtoja hermeneutinio rato
330 II,A,1 | sulydant skirtingus teksto ir jo skaitytojo horizontus (
331 II,A,1 | per pamatinę aiškintojo ir jo objekto giminystę. Hermeneutika
332 II,A,1 | atstumas egzistuoja tarp teksto ir jo autoriaus, nes, kartą
333 II,A,1 | autonomijos autoriaus atžvilgiu ir pradeda prasmės karjerą.
334 II,A,1 | atstumas egzistuoja tarp teksto ir vėlesnių jo skaitytojų,
335 II,A,1 | kitoniškumą. Tad literatūrinės ir istorinės analizės metodai
336 II,A,1 | transcendentinę tikrovę ir sykiu žadinanti žmogų giliajam
337 II,A,2 | bei pirmųjų adresatų laikų ir mūsų epochos įveiką, stengiantis
338 II,A,2 | būtinybę pateisina pati Biblija ir jos aiškinimo istorija.
339 II,A,2 | istorija. Senojo Testamento ir Naujojo Testamento raštų
340 II,A,2 | atsakas į istorinį pozityvizmą ir mėginimą taikyti Biblijos
341 II,A,2 | apie kurią kalba Raštas, ir prasmingai išreikšti ją
342 II,A,2 | kraštutinę “demitologizaciją”) ir pajungiama antropologinei
343 II,A,2 | būtent Jėzaus Kristaus asmens ir mūsų istorijoje įvykdytų
344 II,A,2 | Biblinė hermeneutika, nors ir yra literatūrinių bei istorinių
345 II,A,2 | objekto. Išganymo įvykiai ir jų įvykdymas Jėzaus Kristaus
346 II,A,2 | bažnytinėje bendruomenėje ir Šventosios Dvasios šviesoje
347 II,B | filosofinių hermeneutikų indėlis ir pastarojo meto mokslinių
348 II,B | Labiausiai paplitęs buvo žodinės ir dvasinės prasmės skyrimas.
349 II,B | Problema nėra paprasta, ir skirtingų teksto rūšių –
350 II,B | patarlių, maldų, himnų ir t. t. – atžvilgiu ji kyla
351 II,B,1 | yra ne tik teisėta, bet ir būtina. Jau šv. Tomas Akvinietis
352 II,B,1 | vaisius, ši prasmė norėta ir Dievo, pagrindinio autoriaus.
353 II,B,1 | naudojantis visomis literatūrinių ir istorinių tyrimų galimybėmis,
354 II,B,1 | politinis išskaičiavimas ir dieviškasis apreiškimas.
355 II,B,1 | pateikiami per kontekstą. Kad ir kraštutinis, šis atvejis
356 II,B,1 | apie realią instituciją ir idealią karalystės, atitinkančios
357 II,B,1 | šviesos bei gyvybės teikėjai ir ateities tikinčiųjų kartoms.
358 II,B,1 | Dievo žodis, nuo jos šaknų ir atverti vartus nekontroliuojamam
359 II,B,2 | Velykų įvykis, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, sukūrė radikaliai
360 II,B,2 | nušviečiantį senuosius tekstus ir sąlygojantį jų prasmės pokytį.
361 II,B,2 | įžvelgs čia gilų tęstinumą ir perėjimą į kitą lygmenį:
362 II,B,2 | patikslinančią dvasinės ir žodinės prasmės ryšį: ~Priešingai
363 II,B,2 | Senąjį Testamentą. Tačiau jau ir Senojo Testamento tekstų
364 II,B,2 | prasmė neretai yra religinė ir dvasinė. Krikščioniškasis
365 II,B,2 | gyvenimu nujautimą. ~Net ir darant perskyrą, dvasinės
366 II,B,2 | atriboti nuo žodinės. Ši ir toliau lieka nepamainomas
367 II,B,2 | tekstas, Velykų slėpinys ir dabartinės gyvenimo Dvasioje
368 II,B,2 | aiškinamosios vertės, kad ir kaip jie būtų buvę pastoraciškai
369 II,B,2 | pirmvaizdis (1 Pt 3, 20–21) ir t. t. Iš tikrųjų tipologinė
370 II,B,3 | pagimdys". .Patristikos ir susirinkimų mokymas apie
371 II,B,3 | mokymo apie Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią pilnatviškesniąją
372 II,B,3 | parodančiais tekstų reikšmę, ir, antra vertus, įtraukiant
373 III | sociokultūriniame, religiniame ir istoriniame kontekste, taip
374 III | šiuolaikinę mokslinę kultūrą ir religinę tradiciją, kylančią
375 III | išryškėjančios pačioje Biblijoje ir nenutrūkstančios Bažnyčios
376 III | tenkina gyvos aiškintojo ir jo objekto giminystės, kuri
377 III,A | prisidėjo prie šio proceso ir toliau jį tebereguliuoja. ~“
378 III,A,1 | 8-11; Žyd 3, 7; 4, 11), ir galiausiai įžengimu į dangiškąją
379 III,A,1 | be reikšmingų pakeitimų, ir yra tęsiama kitų pranašysčių (
380 III,A,1 | Iz 7, 13-14; Jer 23, 5-6 ir t.t.), kurių kai kurios
381 III,A,1 | kurios nusipelnė Jeruzalė ir Judėja, metų (Jer 25, 11-
382 III,A,1 | kai gerieji apdovanojami ir blogieji baudžiami (Ps 1,
383 III,A,1 | 112, 1–10; Kun 26, 3–33 ir t.t.), dažnai būna priešingas
384 III,A,1 | 10, 1–7; 13, 3–8; 23–24) ir pamažu vis giliau skverbiasi
385 III,A,2 | Ryšys tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento ~Ryšių
386 III,A,2 | aliuzijų į Senąjį Testamentą ir tiesioginių citatų iš jo.
387 III,A,2 | Jėzaus gyvenimu, mokymu ir ypač jo mirtimi ir prisikėlimu –
388 III,A,2 | mokymu ir ypač jo mirtimi ir prisikėlimu – įvykiais,
389 III,A,2 | Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją
390 III,A,2 | Kaip visada, tarp Rašto ir įvykių, kurie jį išpildo,
391 III,A,2 | atskleidžia įvykių prasmę, ir įvykiai atskleidžia Rašto
392 III,A,2 | aiškinimo – “Rašto aiškintojų ir fariziejų” (plg. Mt 5, 20).
393 III,A,2 | laikymosi atžvilgiu (Mk 2, 27–28 ir par.), jo polinkis reliatyvinti
394 III,A,2 | švarumo priesakus (Mk 7, 1–23 ir par.), jo radikalūs reikalavimai
395 III,A,2 | kitose srityse (Mt 10, 2–12 ir par.; 10, 17–27 ir par.)
396 III,A,2 | 2–12 ir par.; 10, 17–27 ir par.) ir ypač jo atvirumas “
397 III,A,2 | par.; 10, 17–27 ir par.) ir ypač jo atvirumas “muitininkams
398 III,A,2 | atvirumas “muitininkams ir nusidėjėliams” (Mk 2, 15–
399 III,A,2 | 5, 17; 9,13; Mk 7, 8–13 ir par.; 10, 5–9 ir par.). ~
400 III,A,2 | 7, 8–13 ir par.; 10, 5–9 ir par.). ~Jėzaus mirtis ir
401 III,A,2 | ir par.). ~Jėzaus mirtis ir prisikėlimas pastūmėjo prasidėjusią
402 III,A,2 | paskatindami visišką pertrūkį ir kartu nelauktą atodangą.
403 III,A,2 | žemiškąjį karališkųjų psalmių ir mesijinių pranašysčių aiškinimą.
404 III,A,2 | aiškinimą. Jėzaus prisikėlimas ir dangiškasis jo, kaip Dievo
405 III,A,2 | 14; Ps 45, 7; Heb 1, 8), ir kartu jis yra “kunigas per
406 III,A,2 | evangelijose (plg. Mt 11, 11–13 ir par.; 12, 41–42 ir par.;
407 III,A,2 | 11–13 ir par.; 12, 41–42 ir par.; Jn 4, 12–14; 5, 37;
408 III,A,2 | pat Laiške žydams. Paulius ir Laiško žydams autorius parodo,
409 III,A,2 | tarp Naujojo Testamento ir Senojo Testamento neabejotinai
410 III,A,2 | rėmėsi savo epochos žiniomis ir aiškinimo būdais. Reikalauti
411 III,A,2 | vartoseną. Kita vertus, tiesa ir tai, kad egzegetas neturėtų
412 III,A,2 | Naujajame Testamente, kaip ir Senajame Testamente, galima
413 III,A,2 | padėtį (Jn 8, 29; 16, 32 ir Mk 15, 34), Mozės įstatymo
414 III,A,2 | įstatymo vertę (Mt 5, 17-19 ir Rom 6, 14) ar darbų būtinybę
415 III,A,2 | nuteisinimo atžvilgiu (Jok 2, 24 ir Rom 6, 14; Ef 2, 8-9). Vienas
416 III,A,2 | polinkio sisteminti nebuvimas ir, priešingai, dinaminės įtampos
417 III,A,2 | atsisakyti paprastinimo ir dvasios siaurumo. ~ ~
418 III,A,3 | aiškinimas. Senosios Sandoros ir apaštališkųjų laikų bendruomenės
419 III,A,3 | šių bendruomenių aiškinimu ir priklausomai nuo jo šie
420 III,A,3 | tokia už santykio tarp Dievo ir Izraelio išraišką). Per
421 III,A,3 | daugeliu atveju perdirbinėjami ir peraiškinami, kad atsakytų
422 III,A,3 | išraiška, sutarimas, tai ir pats jo aiškinimas turėtų
423 III,A,3 | turėtų pasižymėti kūrybiškumu ir nebijoti naujų klausimų,
424 III,A,3 | kartais egzistuoja įtampa, tai ir aiškinimas neišvengiamai
425 III,A,3 | tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš jų tikėjimo
426 III,A,3 | santykyje su tomis tradicijomis ir kartu veikė jų plėtotę.
427 III,A,3 | jos įvairove bei vienybe ir laikantis jos tikėjimo tradicijos. ~
428 III,A,3 | bendruomenių liturginiame gyvenime ir išorinėje veikloje, jų dvasiniame
429 III,A,3 | likimo peripetijose. Taigi ir Šventojo Rašto aiškinimas
430 III,A,3 | bendruomenės visame gyvenime ir tikėjime. ~Dialogą su Šventuoju
431 III,A,3 | Raštu kaip visuma, taigi ir su ankstesnių epochų tikėjimo
432 III,A,3 | Rašto aiškinimas yra kartu ir tikrinimas, ir atranka;
433 III,A,3 | yra kartu ir tikrinimas, ir atranka; jis išlaiko tęstinumą
434 III,B | įsitikinusi, kad aiškinti ir suprasti Šventąjį Raštą
435 III,B | apreiškimo vis didesnę gelmę ir laipsnišką skleidimąsi.
436 III,B | Jn 16, 12–13). Panašiai ir šiandien Bažnyčia keliauja,
437 III,B | jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums
438 III,B,1 | Vedama Šventosios Dvasios ir apšviesta gautos gyvosios
439 III,B,1 | autorius yra Dievas" ir kurios "kaip tokios buvo
440 III,B,1 | kuriuos gavo kaip saugotiną ir perduotiną paveldą. Taip
441 III,B,1 | autorių įkvėpimo išraiška ir tapo bendra visos Dievo
442 III,B,1 | plg. Lk 1, 2; 1 Jn 1, 1-3) ir Šventosios Dvasios garantuotą (
443 III,B,1 | Jėzus nuo pradžių veikė ir mokė” (Apd 1, 1), ir, kita
444 III,B,1 | veikė ir mokė” (Apd 1, 1), ir, kita vertus, pačių apaštalų
445 III,B,1 | veiksnių: tikrumas, kad Jėzus – ir su juo apaštalai – pripažino
446 III,B,1 | Testamentą kaip įkvėptąjį Raštą ir kad velykinis slėpinys buvo
447 III,B,1 | bažnytinių bendruomenių gyvenimu ir geba šį gyvenimą maitinti. ~
448 III,B,1 | Bažnyčia sykiu nustatė ir apibrėžė savo tapatybę taip,
449 III,B,1 | naujo atrasti savo tapatybę ir amžiams bėgant patikrinti,
450 III,B,1 | atsiliepia į Evangelijos kvietimą ir kaip atlieka savo kaip jos
451 III,B,1 | kanoniniams raštams išganomąją ir teologinę vertę, visiškai
452 III,B,1 | pakeisti kanoniniais laikomų ir dėl to krikščioniškojo tikėjimo
453 III,B,2 | panašus pamatinis vaidmuo teko ir gyvojoje tradicijoje, nepaliaujamai
454 III,B,2 | nepaliaujamai lydinčioje ir vedančioje Šventojo Rašto
455 III,B,2 | Bažnyčios mokymo tradiciją, ir pateikė turtingą teologinį
456 III,B,2 | supratimu, būtent homilijos ir komentarai, bet taip pat
457 III,B,2 | bet taip pat polemikos ir teologijos veikaluose, kur
458 III,B,2 | tarnaujantis bendruomenei ir individualiems tikintiesiems. ~
459 III,B,2 | tekstų žodinės reikšmės ir istorinio aspekto būdavo
460 III,B,2 | į neišpainiojamą visumą ir daro tai visuomet turėdami
461 III,B,2 | tokia egzegeze, naudinga ir šiandien (plg. Divino afflante
462 III,B,3 | turtas: “Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro
463 III,B,3 | atpažįsta Kristaus buvimą ir jo žodyje, nes jis "pats
464 III,B,3 | tikėjimo jutimą, žadinamą ir palaikomą tiesos Dvasios,
465 III,B,3 | vadovaujama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam klusni, priima
466 III,B,3 | teisingai į jį gilinasi ir vis pilnatviškiau taiko
467 III,B,3 | kiekvienoje epochoje, liudytojai ir laiduotojai, idant, “apšviesti
468 III,B,3 | ištikimai saugotų, aiškintų ir savo skelbimu skleistų (
469 III,B,3 | ten pat , 4). Kunigams ir diakonams, ypač teikiant
470 III,B,3 | iškelti aikštėn sakramento ir žodžio vienybę Bažnyčios
471 III,B,3 | eucharistinės bendruomenės vadovų ir tikėjimo ugdytojų, žodžio
472 III,B,3 | paprasčiausiai mokyti, bet ir padėti tikintiesiems suvokti
473 III,B,3 | Dievas (plg. Jn 6, 45), ir besistengiančia klausyti
474 III,B,3 | bendruomenės, jei tikėjimu ir meile visada išlieka vieningos
475 III,B,3 | Bažnyčios tikėjimo dvasia ir vėliau perteikia savo skaitymo
476 III,B,3 | Visa biblinė tradicija ir ypač Jėzaus mokymas evangelijose
477 III,B,3 | paslėpti nuo išmintingųjų ir gudriųjų, atskleisti mažutėliams (
478 III,B,3 | mažutėliams (Mt 11, 25; Lk 10, 21) ir kad Dievo karalystė priklauso
479 III,B,3 | panašūs į vaikus (Mk 10, 14 ir t. t.). ~Lygiai taip pat
480 III,B,3 | priversti pasitikėti vien Dievu ir jo teisingumu, pasižymi
481 III,B,3 | atsižvelgti visai Bažnyčiai ir atsiliepti socialiniu lygmeniu. ~
482 III,B,3 | amžiais Origenu bei Jeronimu ir besitęsiančioje iki tėvo
483 III,B,3 | kitų naujesniais laikais ir iki mūsų dienų. Dabar pirmiausia
484 III,B,3 | senovines kalbas, istoriją ir kultūrą, teksto kritiką
485 III,B,3 | literatūros formų analizę ir moka taikyti mokslinės kritikos
486 III,B,3 | naujomis skvarbiomis įžvalgomis ir vėl iškeliančių aikštėn
487 III,B,3 | yra visos Bažnyčios turtas ir “tikėjimo paveldo” dalis,
488 III,B,3 | dalis, kurią ganytojai ir tikintieji “saugo, išpažįsta
489 III,B,3 | tikintieji “saugo, išpažįsta ir bendromis pastangomis įgyvendina”,
490 III,B,3 | garantuoti aiškinimo autentiškumą ir prireikus nurodyti, kad
491 III,B,3 | reikšdamas Bažnyčios tikėjimą ir per tai tarnaudamas Bažnyčiai;
492 III,B,3 | su teologais, egzegetais ir kitais specialistais, kurių
493 III,B,3 | teisėtą laisvę pripažįsta ir su kuriais palaiko abipusį
494 III,C | taptų prieinami ganytojams ir tikintiesiems. Tačiau sykiu
495 III,C | ši užduotis apima tyrimo ir mokymo veiklą. Ir vieną,
496 III,C | tyrimo ir mokymo veiklą. Ir vieną, ir kitą paprastai
497 III,C | mokymo veiklą. Ir vieną, ir kitą paprastai papildo publikacijos. ~ ~
498 III,C,1 | Dievas atskleidžia save ir išganomąjį planą. Tad egzegetai
499 III,C,1 | biblinės žinios aktualumą ir leistų jai atsiliepti į
500 III,C,1 | atskleisti kristologinę, kanoninę ir ekleziologinę biblinių raštų
1-500 | 501-706 |