Part, Chapter, Paragraph
1 Iža,A | sena, tačiau laikui bėgant ji darėsi vis aktualesnė: dabar
2 Iža,A | daugelio krikščionių, laikančių jį nepakankamu žvelgiant iš
3 Iža,A | lengvesnį bei patikimesnį, ji paverčia Bibliją uždara
4 Iža,B | pavyzdžiui, įkvėpimo teologija. Ji nori išnagrinėti metodus,
5 I,A,2 | senovės tekstas, aiškinant jį kaip žmogaus kalbėjimo apraišką.
6 I,A,3 | patristikos, liudijimu, ji siekia pagal tam tikras
7 I,A,3 | įgaudamas galutinį pavidalą; ji analizuoja šį galutinį pavidalą,
8 I,A,3 | tarpusavio sąveika ir traktuojant jį naujienos, kurią autorius
9 I,A,4 | Biblijos, parodydamas, jog ji yra rinkinys raštų, kurie
10 I,B,1 | diskurso rūšių katalogas. Ji tiria, kodėl tam tikra kalbos
11 I,B,1 | veiksminga bei pajėgi įtikinti. Ji nori būti "realistinė",
12 I,B,1 | atsižvelgia į pokalbio situaciją. Ji studijuoja stilių ir kompoziciją
13 I,B,1 | klausytojams paveikti. Siekdama to ji naudojasi tokių disciplinų
14 I,B,1 | kritines tekstų studijas. Ji atitaiso ilgalaikio aplaidumo
15 I,B,1 | taip pat yra ribota. Jei ji lieka grynai deskripcinė,
16 I,B,1 | iš pagrindų sinchroninė, ji negali pretenduoti į nepriklausomo,
17 I,B,2 | prieinamas, pradedant pirmaisiais jį skaičiusiais ar jo besiklausiusiais
18 I,B,2 | suvokimo būdus ir verčiantį jį priimti tas, o ne kitas
19 I,B,2 | egzegezei akivaizdi, nes ji atitinka labai didelio skaičiaus
20 I,B,2 | tekstų naratyvinį pobūdį. Ji gali palengvinti dažnai
21 I,B,2 | anksto nustatytus modelius. Ji turėtų stengtis taikytis
22 I,B,2 | plėtojimą. Priešingu atveju ji imtų prieštarauti pačiai
23 I,B,3 | tekstas, bet tiktai tekstas; ji neatsižvelgia į "išorinius"
24 I,B,3 | metodo teoretikai nesiliauja jį tobulinę. Dabartiniai tyrimai
25 I,B,3 | perteikiami paprastais žodžiais, ji gali sužadinti krikščionių
26 I,C,3 | kurie suteikia jam gyvybę jį įsisavindami; 2) toks individualus
27 I,C,3 | kitokiam momentui darant jį vienintele teksto aiškinimo
28 I,D,1 | Jėzaus kvietimą sekti paskui jį, ar egzistavo tęstinumo
29 I,D,3 | dialogo santykis su pasąmone. Ji daug lemia teisingai orientuojant
30 I,D,3 | psichoanalitinę egzegezę”, tarsi ji egzistuotų tiktai viena.
31 I,E,1 | Kaip teologinis sąjūdis, ji sustiprėjo aštuntojo dešimtmečio
32 I,E,1 | ribas. Galima sakyti, jog ji netaiko ypatingo metodo,
33 I,E,1 | peno, galinčio palaikyti jį jo kovose bei viltyse. Esamą
34 I,E,1 | egzegezė negali būti neutrali, ji, kaip ir Dievas, privalo
35 I,E,1 | neabejotinos vertės elementų: ji giliai suvokia gelbinčio
36 I,E,1 | negali būti neutrali, tačiau ji sykiu privalo stengtis nebūti
37 I,E,1 | abejotina praktika, ypač jei ji susijusi su marksistiniu
38 I,E,2 | autoritetą teigdama, kad ji buvusi sukurta vyrų, siekusių
39 I,E,2 | naudinga knyga tiek, kiek ji palaiko engiamųjų, taigi
40 I,E,2 | istoriniu-kritiniu. Tačiau ji priduria du tyrinėjimo kriterijus. ~
41 I,E,2 | Feministinei egzegezei, jei ji užima šališką poziciją,
42 I,F | prieitis yra pavojinga, nes ji patraukli žmonėms, ieškantiems
43 I,F | savo gyvenimo problemas. Ji gali juos apgauti siūlydama
44 II,A,2 | aktualizuoti tekstų naujieną, idant ji maitintų krikščionių tikėjimo
45 II,B | himnų ir t. t. – atžvilgiu ji kyla nevienodai. Vis dėlto,
46 II,B,1 | išversti tekstą žodis į žodį. Jį reikia suprasti pagal to
47 II,B,1 | pagrindinio autoriaus. Ji surandama tiksliai analizuojant
48 II,B,1 | aplinkybėmis. Tuo tarpu ji turėtų labiau stengtis patikslinti
49 II,B,1 | fiksuoti prasmę, skatintų jį suvokti daugiau ar mažiau
50 II,B,1 | aplinkybes, kurios nušvies jį kitaip, prie jo prasmės
51 II,B,1 | kokią nori prasmę, aiškinant jį subjektyviai. Priešingai,
52 II,B,2 | intelektinių spekuliacijų. Ji atsiranda, kai tekstas susiejamas
53 II,B,3 | autoriaus. Bibliniame tekste ji atrandama tada, kai tekstas
54 II,B,3 | Biblijos tekstui, perkeliant jį į kontekstą, suteikiantį
55 II,B,3 | gelmės jis pats nė nesuvokia. Ji pilnatviškiau apreiškiama
56 III | ypatingu moksliniu metodu. Ji pripažįsta, jog vienas biblinių
57 III | teikiamomis priemonėmis. Todėl ji besąlygiškai taiko visus
58 III | Afflante Spiritu: EB, 557). Ji aktyviai prisideda prie
59 III | pažangos. ~Jai būdinga tai, kad ji sąmoningai lieka Bažnyčios,
60 III,A | ypatinga šio proceso apraiška; ji pati prisidėjo prie šio
61 III,A | prie šio proceso ir toliau jį tebereguliuoja. ~“Aiškinimui
62 III,A,1| 7, 14; plg. Mt 28, 18). Ji pilnatviškai įgyvendina
63 III,A,2| tarp Rašto ir įvykių, kurie jį išpildo, egzistuoja ne paprasto
64 III,A,2| pačioms problemoms apmąstyti. Ji pati kviečia atsisakyti
65 III,B,1| pirmiausiai tuos raštus, kuriuose ji įžvelgė autentišką, apaštališką (
66 III,B,1| bėgant patikrinti, kaip ji atsiliepia į Evangelijos
67 III,B,2| išskirtinis indėlis yra tas, kad ji iš Šventojo Rašto visumos
68 III,B,3| plg. Jud 3), teisingai į jį gilinasi ir vis pilnatviškiau
69 III,C,1| tikinčiųjų bendruomenėse. Ji išreiškia Izraelio, vėliau –
70 III,C,1| plg. Dei Verbum, 212), ji ir šiandien yra privilegijuota
71 III,D,1| įkvėpimo istorinį pobūdį. Ji parodo, jog įkvėpimo procesas
72 III,D,3| karo metu praktiką), kad ji ir toliau liktų galiojanti.
73 IV | apie savo ištakas rinkinio; ji laiko Bibliją Dievo žodžiu,
74 IV,A,1 | dvejopas vaidmuo: viena vertus, ji apsaugo nuo klaidingų aiškinimų,
75 IV,A,1 | klausosi jo su meile, šventai jį saugo bei ištikimai aiškina” (
76 IV,A,3 | Biblijos naujieną taip, kad ji pasiektų mūsų kartos žmonių
77 IV,C,2 | Kaip kolektyvinė praktika ji paliudyta trečiajame amžiuje,
78 IV,C,2 | patvirtinta popiežiaus Pijaus XII, ji buvo rekomenduota visiems
79 IV,C,2 | skaitymą turi lydėti malda, nes ji yra atsakas į Dievo žodį,
80 IV,C,3 | Jn 4, 10) tokią, kokia ji apreikšta Rašte, ir teigiamai
81 Išva | Kiekvienas, trokštantis jį suprasti, turi nuolankiai
82 Išva | Bažnyčioje ir pasaulyje ji turi atlikti gyvybiškai
|