111-butie | butin-helen | hept-konse | konst-nesut | nesuv-perdu | perei-schem | schle-tikri | tikro-zymin
bold = Main text
Part, Chapter, Paragraph grey = Comment text
1 III,B,2 | Providentissimus: EB, 110-111; Divino afflante Spiritu,
2 III,A,1 | blogieji baudžiami (Ps 1, 1–6; 112, 1–10; Kun 26, 3–33 ir t.
3 III,A,1 | dalyvavimu Dievo “poilsyje” (Ps 132, 7-8), rezervuotame tikriems
4 III,C,1 | 73, CSEL 28, III, 3 p. 141). ~Egzegetams taip pat privalu
5 I,A,1 | imti vystytis tiktai nuo 1800 metų, kai atsiskyrė nuo
6 I,E,2 | Woman's Bible" (New York, 1885, 1898). Ši pakraipa, būdama
7 I,F | Biblijos kongresu, vykusiu 1895 m. Niagaroje, Niujorko valstijoje.
8 I,E,2 | Bible" (New York, 1885, 1898). Ši pakraipa, būdama susijusi
9 IV,C,2 | dvasininkams (De Scriptura sacra, 1950: EB, 592). Tad lectio divina
10 I,C,3 | literatūros tyrimų tarp 1960 ir 1970 metų, kai kritiką
11 Iža,A | deklaracija Sancta Mater Ecclesia (1964 balandžio 21) ir ypač Vatikano
12 I,E,1 | šiuolaikinio pasaulio reikmes, ir 1968 m. Medeline įvykęs antrasis
13 I,D,1 | pastaruosius dvidešimt metų (1970–1990) sociologinė prieitis prie
14 III,C,1 | Tradicija (plg. Dei Verbum, 212), ji ir šiandien yra privilegijuota
15 III,B,2 | Divino afflante Spiritu,31–32; Dei Verbum, 23). Bažnyčios
16 IV,A,1 | epochose ir kultūrose (plg. Iz 40, 8; 66, 18–21; Mt 28, 19).
17 III,A,2 | Mt 11, 11–13 ir par.; 12, 41–42 ir par.; Jn 4, 12–14;
18 III,B,3 | Divino afflante Spiritu, 46–48: EB, 564–565; Dei Verbum,
19 III,B,3 | chretienne et la liberation, 47-48). Bejėgiai bei neturintys
20 II,B,1 | Kajafo pasakymui Jn 11, 50, kur juo vienu metu išreiškiamas
21 Iža,A | įeiti kliudėte” (Lk 11, 52; plg. Mt 23, 13) ~Todėl
22 III,B,3 | afflante Spiritu, 24: Eb, 53–55; Dei Verbum, 23; Paulius
23 II,B,1 | Divino afflante Spiritu: EB, 550). Siekiant to tikslo ypač
24 III,C,3 | Divino afflante Spirit: EB, 551–552; Popiežiškoji Biblijos
25 III,C,3 | afflante Spirit: EB, 551–552; Popiežiškoji Biblijos komisija.
26 II,B,2 | Divino afflante Spiritu: EB, 553). ~Vienas iš galimų dvasinės
27 III,B,2 | afflante Spiritu, 28-30: EB, 554; Dei Verbum, 23; Popiežiškoji
28 III | Divino Afflante Spiritu: EB, 557). Ji aktyviai prisideda
29 III,B,3 | afflante Spiritu, 46–48: EB, 564–565; Dei Verbum, 23; Popiežiškoji
30 III,B,3 | Spiritu, 46–48: EB, 564–565; Dei Verbum, 23; Popiežiškoji
31 IV,C,2 | vaisingumo šaltiniui (EB, 591 ir 567), taip pat skatinti geresnį
32 III,B,3 | veiksniais (Evangelii nuntiandi, 57–58; Tikėjimo mokslo kongregacija.
33 III,B,3 | Evangelii nuntiandi, 57–58; Tikėjimo mokslo kongregacija.
34 IV,C,2 | vaisingumo šaltiniui (EB, 591 ir 567), taip pat skatinti
35 IV,C,2 | Scriptura sacra, 1950: EB, 592). Tad lectio divina abiem
36 III,C,3 | Scriptura recte docenda: EB, 598). Mokant privalu atskleisti
37 III,A,2 | Dievo Sūnus (Ps 2, 7; Mk 14, 62; Rom 1, 3–4), Dievas su
38 III,B,3 | des Evangiles, įžanga: EB, 645). Nors jų darbas ne visuomet
39 IV,A,1 | kultūrose (plg. Iz 40, 8; 66, 18–21; Mt 28, 19). Biblinė
40 III,B,3 | chretienne et la liberation , 69–70). ~Dvasia yra tikrai
41 III,B,3 | chretienne et la liberation , 69–70). ~Dvasia yra tikrai duota
42 III,C,1 | Augustinas. Quaest. in Hept., 2, 73, CSEL 28, III, 3 p. 141). ~
43 I,B,2 | esminiu turiniu (plg. Ps 78, 3–4; Iš 12, 24–27; Įst
44 III,A,1 | ypač sunkiais laikais (Ps 89, 20–38), ne be reikšmingų
45 III,A,1 | tikriems tikintiesiems (Ps 95, 8-11; Žyd 3, 7; 4, 11),
46 I,E,1 | būtent šiuo požiūriu. Tai abejotina praktika, ypač jei ji susijusi
47 I,E,2 | kaip žinoma, paprastai yra abejotinas: jo niekada negali pakakti
48 II,B,2 | aprašo senąją tikrovę (plg. Abelio balsą: Pr 4, 10; Žyd 11,
49 I,A,1 | Quelle – šaltinis). Iš esmės abi šios hipotezės mokslinėje
50 IV,C,2 | 592). Tad lectio divina abiem aspektais – individualiu
51 IV,B | tai ne vienakryptis, bet “abipusio praturtinimo” procesas.
52 I,D,1 | pagimdžiusias visuomenes sieja abipusis ryšys. Toks teiginys akivaizdžiai
53 III,A,2 | materialaus atitikimo, bet abipusiško nušvietimo bei dialektinės
54 IV,B | pažadėtu visoms tautoms per Abraomą ir jo palikuonis (Pr 12,
55 III,A,1 | Taip žemės, Dievo pažadėtos Abraomo palikuonims, paveldėjimas (
56 III,D,2 | nereiškia, kad Dievas suteikė absoliučią vertę istoriškai sąlygotai
57 III,A,2 | egzegetas neturėtų teikti absoliučios vertės tam, kas yra ribotas
58 I,D,3 | vienokios ar kitokios pozicijos absoliutinimas bendrų pastangų vaisingumui
59 II,B,1 | taip, tačiau tai nėra absoliutus principas dėl dviejų priežasčių.
60 I,B,3 | giluminis lygmuo. Jis yra ir abstrakčiausias. Pradedama postulatu, kad
61 I,B,3 | santykiai tarp "veikėjų (actants) atliekamų "vaidmenų"; tai
62 I,E,1 | metodas. Ne mažiau sunku adekvačiai apibrėžti ir jai būdingą
63 II,B,2 | jo reiškiamai tikrovei: Adomas – Kristaus pirmvaizdis (
64 II,B,3 | mokymo (Rom 5, 12–21) apie Adomo nuodėmės padarinius žmonijai
65 I,B,1 | tekstas) ir klausytojai (arba adresatai). Tad klasikinė retorika
66 I,B,2 | skaičiusiais ar jo besiklausiusiais adresatais ir baigiant šiandieniais
67 I,A,1 | norėjo perteikti pirmiesiems adresatams. Istoriniam-kritiniam metodui
68 I,E,1 | bendruomenė yra geriausias adresatas Biblijai kaip išlaisvinimo
69 II,A,2 | teksto autoriaus bei pirmųjų adresatų laikų ir mūsų epochos įveiką,
70 I,B,3 | duomenis, kaip antai autorius, adresatus, pasakojamus įvykius, redagavimo
71 IV,C,3 | Dievo per savo žodį žmonijai adresuojamą naujieną pradmenimis. ~Katechezė
72 I,A,2 | Biblijos tekstai būdavo adresuojami įvairioms skaitytojų ar
73 III,C,3 | asmeninio žodžio, su meile adresuojamo savo vaikams (plg. Dei Verbum,
74 IV | laiko Bibliją Dievo žodžiu, adresuojamu šiandien jai ir visam pasauliui.
75 I,E,2 | tarnavimą, – mokymo, Jėzaus adresuoto visiems mokiniams, vyrams
76 III,B,2 | raštus (plg. Ireniejaus. Adv. Haer., 3. 24. 1; 3. 1.
77 IV,A,3 | Susirinkimo dvasia (Nostra Aetate, 4), visiškai vengti aktualizuoti
78 II,B | allegoria, moralis quid agas, quid speras anagogia. ~
79 I,E,1 | pareiškęs norą vykdyti aggiornamento bei Bažnyčios pastoracinę
80 I,C,1 | aiškinimo užduotį, remiantis aiškiais tikėjimo rėmais – Biblija
81 Išva | šia tema, padės visiems aiškiau suvokti katalikų egzegetų
82 IV,C,1 | aiškinimo būdas. ~Homilija, aiškiausiai aktualizuojanti Dievo žodį,
83 II,B,2 | tokiems bandymams tikrosios aiškinamosios vertės, kad ir kaip jie
84 II,B,2 | dvasinę prasmę dažniau kalba aiškindama Senąjį Testamentą. Tačiau
85 IV,C,4 | tikrų Šventojo Rašto vietų aiškinimai dažnai yra stimuliuojantys
86 IV,C,4 | Taip būna, kai skirtingais aiškinimais išreiškiamos įvairių krikščioniškųjų
87 III,B,3 | Bažnyčios narių vaidmuo aiškinime ~Patikėtas Bažnyčiai Raštas
88 I,F | pamaldžius, bet iliuzinius aiškinimus, užuot pasakiusi, jog Biblija
89 III,A,2 | epochos aiškinimo – “Rašto aiškintojų ir fariziejų” (plg. Mt 5,
90 III,B,3 | žodį ištikimai saugotų, aiškintų ir savo skelbimu skleistų (
91 I,A,1 | šį metodą kaip tokį, tapo aišku, kad Naujojo Testamento
92 I,A,4 | aiškinimui nebuvo būdingas aiškus konkrečių bei skirtingų
93 III,C,4 | egzegetinių tyrimų sritimis ir akademiniu pasauliu apskritai. ~Trumpalaikės
94 II,A,1 | įsisavinimo būtinos sąlygos, akcentavimą. Viena vertus, atstumas
95 II,B,1 | hermeneutikos atmainų yra akcentavusi skirtingą statusą, kurį
96 IV,C,3 | Testamento pasakojimais, akcentuojamas Dekalogas. Tačiau jai derėtų
97 III,B,3 | dienų. Dabar pirmiausia akcentuojami Rašto žodinės prasmės tyrimai
98 IV,C,3 | asociacijoms bei sąjūdžiams, itin akcentuojantiems Biblijos skaitymą tikėjimo
99 I,D,1 | žinomos per jo istoriją. Ar akefalinės segmentinės visuomenės etnologinio
100 I,D,3 | suvokti jos apreiškiamąjį bei akinamąjį pobūdį, nes per tai “numinozinė”
101 II,B | kurios sudėtingumas vis akivaizdesnis. Senoji egzegezė, savaime
102 Iža,A | konstruktyvaus požiūrio vaisiai buvo akivaizdūs. Biblijos studijos Katalikų
103 I,D,1 | abipusis ryšys. Toks teiginys akivaizdžiai galioja bibliniams tekstas.
104 IV,B | Įkultūrinimą turi tęsti aiškinimas, akivaizdžiau susiejantis biblinę naujieną
105 Iža,A | laikui bėgant ji darėsi vis aktualesnė: dabar norintis įsijausti
106 IV,C,2 | bendruomeniniu – vėl tapo aktuali. Jos tikslas yra žadinti
107 III,B,2 | krikščioniškąją tautą visada aktualia naujiena. Aiškindami Bibliją,
108 IV,C,3 | moralizavimu ar kalbėjimu apie aktualias problemas, nenušviečiant
109 IV,A,1 | esminius naujienos elementus. ~Aktualizacijai visada privalu atsižvelgti
110 IV,A,3 | teisingumui ir meilei, pavyzdžiui, aktualizacijas, kai bibliniais tekstais
111 IV,A,1 | išlaikytas bei perteiktas, tąsa. Aktualizacijoje tradicijai tenka dvejopas
112 IV,C,3 | išvengti netikusiai pagrįstų aktualizacijų, reikia egzegetų pagalbos.
113 IV,C,1 | šventimas, tobuliausiai aktualizuoja biblinius tekstus, nes skelbimą
114 IV,A,3 | tikslams įgyvendinti (taip aktualizuojama sektose, pavyzdžiui, Jehovos
115 II,A,1 | suvokti tik tada, kai jis aktualizuojamas jo skaitytojų gyvenime.
116 IV,C,1 | Homilija, aiškiausiai aktualizuojanti Dievo žodį, tapo neatsiejama
117 IV,A,2 | prasmę. Jei skaitytojas, aktualizuojantis tekstą, neturi egzegetinio
118 III,C,1 | suvokti biblinės žinios aktualumą ir leistų jai atsiliepti
119 I,E,1 | visiškas įkvėptojo teksto aktualumas. ~Tačiau taip angažuotas
120 I,E,2 | yra nemažas. Moterys ėmė aktyviau dalyvauti egzegetiniuose
121 II,B,1 | ir būtina. Jau šv. Tomas Akvinietis yra atkreipęs dėmesį į jos
122 IV,A,2 | modifikuojant teksto skaitymo būdą (‘al tiqrey), pritaikant antrąją
123 I,C,2 | Formų įvairovė (palyginimai, alegorijos, antologijos ir centonai,
124 III,B,2 | vietą galima aiškinti pagal alegorinę schemą, bet sykiu manė,
125 III,B,2 | suaudžia tipologines bei alegorines interpretacijas į neišpainiojamą
126 III,B,2 | paisoma tikėjimo analogijos. ~Alegorinis Šventojo Rašto aiškinimas,
127 II,B,2 | leisdamasi įkvepiama helenistinio alegorizavimo. Šiuolaikinė egzegezė negali
128 III,B,2 | pagonių autorius. ~Polinkis alegorizuoti taip pat kyla iš įsitikinimo,
129 I,B,3 | Biblijos tyrimams, remiasi Algirdu J. Greimu ir jo įsteigtąja
130 III,A,1 | ankstesniais. Pirmieji daro aliuzijas į antruosius, pateikdami “
131 III,A,2 | Naujajame Testamente, kupiname aliuzijų į Senąjį Testamentą ir tiesioginių
132 II,B | gesta docet, quid credas allegoria, moralis quid agas, quid
133 II,B,3 | Iz 7, 14 pranašystei apie almah, kuri pagimdys, remiantis
134 III,A,1 | pranašysčių (Ps 2, 7–8; 110, 1; Am 9, 11; Iz 7, 13-14; Jer
135 I,E,1 | CELAM (Conseil Episcopal d'Amerique Latine – Lotynų Amerikos
136 II,B,1 | vienu metu išreiškiamas amoralus politinis išskaičiavimas
137 III,B,1 | atrasti savo tapatybę ir amžiams bėgant patikrinti, kaip
138 II,B,2 | pažada padaryti jo sostą "amžiną": 2 Sam 7, 12-13; 1 Krn
139 III,B,3 | mintis, bet Dievo žodį, taiko amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms
140 Išva | padarinių visiško priėmimo. Amžinasis Žodis įsikūnijo tam tikroje
141 I,A,3 | autorius norėjo perteikti savo amžininkams, aspektu. Taip galima atsižvelgti
142 III,A,2 | kurie yra atleidimo bei amžino gyvenimo versmė. “Kristus
143 III,A,1 | šventovę (Žyd 6, 12. 18-20), “amžinuoju paveldu” (Žyd 9, 15). ~Pranašo
144 Intro | amžinybės bei veda į Dievo amžinybę, tačiau veda vėlgi per laiką,
145 Intro | šiuolaikiško visais amžiais, amžinybėje. Biblinis žodis ateina iš
146 Intro | praeities, bet sykiu iš Dievo amžinybės bei veda į Dievo amžinybę,
147 I,F | Baigiantis dvidešimtajam amžiui toks traktavimas susilaukia
148 III,A,2 | mokslinių metodų taikymo būtų anachronizmas. Egzegetui verčiau derėtų
149 II,B | moralis quid agas, quid speras anagogia. ~Atsakydama į tokį prasmės
150 I,A,2 | tekstų prasmę. ~Juo kaip analitiniu metodu Biblijos tekstai
151 II,A,1 | Heideggerio egzistencialinėje analizėje. Heidegeriškieji egzistencialai
152 I,A,3 | įgaudamas galutinį pavidalą; ji analizuoja šį galutinį pavidalą, stengdamasi
153 II,B,1 | autoriaus. Ji surandama tiksliai analizuojant tekstą jo literatūriniame
154 I,B,3 | Visą teksto turinį galima analizuoti trim skirtingais lygmenimis: ~
155 III,B,2 | jeigu tik paisoma tikėjimo analogijos. ~Alegorinis Šventojo Rašto
156 I,B,3 | įsteigtąja Paryžiaus mokykla. Analogiški šiuolaikine lingvistika
157 IV,C,3 | šiandienius krikščionis. ~Analogiškos pastabos tinka ir pamokslo
158 IV,C,4 | Taikydami tuos pačius metodus ir analogiškus hermeneutinius požiūrius,
159 I,E,2 | dominavimą moters atžvilgiu (androcentrizmas). ~Neoortodoksinė forma
160 I,E,2 | įsigalėjus patriarchališkumui ir androcentrizmui, ir visiškai. ~Feministinė
161 I,E,1 | aktualumas. ~Tačiau taip angažuotas Biblijos aiškinimas kelia
162 I,A,4 | galutinis tekstas, o ne jo ankstesnė redakcija. Tačiau diachroniniai
163 III,A,3 | jis išlaiko tęstinumą su ankstesnėmis egzegetinėmis tradicijomis,
164 III,A,1 | bibliniai tekstai dažnai remiasi ankstesniais. Pirmieji daro aliuzijas
165 II,B,3 | biblinio autoriaus priskiriamą ankstesniam Biblijos tekstui, perkeliant
166 IV,A | Biblijoje – kaip pastebėjome ankstesniame skyriuje – galima rasti
167 I,C,1 | neturėtų duoti dingsties neigti ankstesnio kanoninio aiškinimo, pirmesnio
168 III,A,3 | kaip visuma, taigi ir su ankstesnių epochų tikėjimo samprata,
169 I,B,2 | tų tekstų įvilkimu į iš anksto nustatytus modelius. Ji
170 III,B,3 | prireikus nurodyti, kad toks ar anoks konkretus aiškinimas nesuderinamas
171 I,F | fundamentalizmas neretai yra antibažnytinis; jis menkai vertina tikėjimo
172 II,A,1 | hermeneutinio rato teoriją. Anticipacijos bei išankstinės sampratos,
173 I,A,1 | labai seni. Jie buvo taikomi antikoje klasikinės literatūros graikų
174 III,B,2 | Raštas. ~Išskyrus kai kuriuos Antiochijos mokyklos egzegetus (pirmiausia
175 IV,A,3 | pagrįsti rasinę segregaciją, antisemitizmą ir vyrų ar moterų diskriminaciją.
176 I,C,3 | pražūtingais padariniais kaip antisemitizmas ar kitokios rasinės diskriminacijos
177 III,A,2 | daug kas: Kalno pamokslo antitezės (Mt 5, 21–48), suverenus
178 I,C,2 | palyginimai, alegorijos, antologijos ir centonai, pakartotiniai
179 III,C,4 | skiria, ką traktuoti kaip antraeiles detales, sąlygotas tam tikros
180 IV,A,2 | al tiqrey), pritaikant antrąją prasmę (tartey mishma’)
181 Iža,A | aiškintojas (Apd 8, 30–35). Antrajame Petro laiške teigiama, “
182 I,B,1 | graikų-lotynų retorika; antroji dėmesį telkia į semitines
183 I,D,2 | antropologiją ~Kultūros antropologijos tyrimus taikanti prieitis
184 III,A,1 | Pirmieji daro aliuzijas į antruosius, pateikdami “peraiškinimus” (
185 III,B,1 | tikrumas, kad Jėzus – ir su juo apaštalai – pripažino Senąjį Testamentą
186 IV,C,3 | reikalavimus. ~Biblinio apaštalavimo tikslas yra skleisti Bibliją
187 III,B,1 | kuriuose ji įžvelgė autentišką, apaštališką (plg. Lk 1, 2; 1 Jn 1, 1-
188 IV,C,4 | Gal 3, 27–28). Pirmoji apaštališkoji bendruomenė yra konkretus
189 III,C,4 | Šventojo Rašto grupelių, apaštališkų sąjūdžių ir vienuolių kongregacijų.
190 III,A,3 | aiškinimas. Senosios Sandoros ir apaštališkųjų laikų bendruomenės pripažino
191 III,D,4 | reikšmių, kad jų visų nei apčiuopti, nei aprėpti nepajėgi jokia
192 III,A,1 | teisingumu, kai gerieji apdovanojami ir blogieji baudžiami (Ps
193 III,B,3 | Presbyterorum Ordinis, 4). Jie būna apdovanoti ypatinga Rašto aiškinimo
194 II,B,2 | pavyzdžiui, kiekviename apeiginių nuostatų įsake, – naudodamasi
195 III,B,2 | pagrindinis argumentas yra apeliavimas į Raštą. ~Įprastinė Biblijos
196 IV,C,3 | pasirengimo, kuris padėtų išvengti apgailėtinų improvizacijų ar prasto
197 I,C,2 | jei ja bus naudojamasi apgalvotai. Senasis judaizmas buvo
198 I,F | problemas. Ji gali juos apgauti siūlydama pamaldžius, bet
199 II,A | Ricoeuras. Čia neįmanoma apibendrinti jų minties. Pasitenkinsime
200 III,B,1 | Bažnyčia sykiu nustatė ir apibrėžė savo tapatybę taip, kad
201 II,B,3 | Pilnatviškesnioji prasmė apibrėžiama kaip gilesnioji teksto prasmė,
202 I,B,3 | Kiekvienoje iš šių stadijų aiškiai apibrėžiami santykiai tarp "veikėjų (
203 I,C,2 | įvairiais būdais – yra religija, apibrėžianti tautą ir gyvenimo būdą remiantis
204 II,B,3 | Susirinkimo gimtosios nuodėmės apibrėžimą galima laikyti apaštalo
205 II,B,3 | tradicija ar susirinkimo apibrėžimas. Pavyzdžiui, Mt 1, 23 kontekstas
206 II,B,2 | šviesoje. ~Iš pateiktojo apibrėžimo galima padaryti ne vieną
207 III,D,4 | patristikos raštus, susirinkimų apibrėžimus, kitus Magisteriumo dokumentus,
208 III,D,2 | Raštas moksliškai tiksliai ir apibrėžtai, reikia egzegetų darbo.
209 I,B,3 | tokia trajektorija tame apibrėžtame tekste. ~Loginis-semantinis
210 Išva | istorijos epochoje, aiškiai apibrėžtoje socialinėje ir kultūrinėje
211 Iža,B | jų galimybių bei ribotumų apibūdinimai; ~2) tiriami kai kurie hermeneutiniai
212 I,D,1 | valstybės susiformavimo apibūdinti? Kaip nuo gana laisvos genčių
213 III,D,4 | krikščioniškojo tikėjimo sampratą, apimančią visus jo matmenis ir ypač
214 IV,B | krikščioniškosios kultūros ugdymas, apimantis visus egzistencijos matmenis (
215 I,D,3 | nustatyti žmogaus atsakomybės apimtį, neturėtų imtis nuodėmės
216 Intro | sukėlė grumtynes dėl jo apimties bei jam būdingos formos, –
217 Intro | spektras išsiplėtė tokia apimtimi, kurios nebuvo įmanoma numatyti
218 III,C,2 | pamatinę būtinybę. Tačiau aplaidumas šioje srityje gali Bažnyčiai
219 I,B,1 | Ji atitaiso ilgalaikio aplaidumo padarinius ir įgalina atskleisti
220 III,D,4 | kartais užmirštamus ar apleidžiamus sisteminėje refleksijoje.
221 III,B,3 | tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms (ten pat , 4). Kunigams
222 III,B,3 | klausantis Raštų bei juos apmąstant. Taip visa vietinė Bažnyčia
223 III,A,1 | daug vėliau vėl iš naujo apmąstoma Danieliaus knygos autoriaus,
224 IV,C,2 | virstantis, veikiant Dvasiai, apmąstymu, malda ir kontempliacija. ~
225 III,D,4 | bet pateikti visapusiškai apmąstytą krikščioniškojo tikėjimo
226 I,D,3 | stebuklus reikšmę, dramatiškas apokalipsinių regėjimų bei girdėjimų paskatas.
227 I,C,2 | ekstrakanoninė literatūra, vadinama apokrifine arba tarptestamentine, yra
228 III,B,2 | joje Dievo apreikštą tiesą. Apologetikoje, nukreiptoje prieš žydus,
229 Išva | metodų iškraipymo turint apologetinius tikslus. Kiekvienai tyrimų
230 III,D,2 | sąlygotai savo naujienos apraiškai. Jo naujieną galima aiškinti
231 I,D,2 | mene, religijoje, taip pat aprangoje, ornamentuose, šventėse,
232 II,B,2 | kuriuo Šventasis Raštas aprašo senąją tikrovę (plg. Abelio
233 III,D,4 | iš pagrindų istorinė bei aprašomoji ir apsiriboja Biblijos aiškinimu. ~
234 Iža,B | įvairių metodų bei prieičių[1] aprašymai ir jų galimybių bei ribotumų
235 I,D,3 | Tuo siekiama pirmiausia ne aprašyti simbolinę Biblijos kalbą,
236 II,A,1 | Naujojo Testamento naujienoje apreikštai žmogiškajai egzistencijai
237 I,C,2 | gyvenimo būdą remiantis apreikštaisiais raštais ir sakytine tradicija,
238 III,A,3 | įžvelgusių jo tekstą esant apreikštojo tikėjimo išraiška, sutarimas,
239 II,B,3 | nesuvokia. Ji pilnatviškiau apreiškiama laikui bėgant, viena vertus,
240 I,D,3 | Biblijos kalbą, bet suvokti jos apreiškiamąjį bei akinamąjį pobūdį, nes
241 I,C,2 | psalmės ir himnai, regėjimai, apreiškimai ir sapnai, išminties tekstų
242 III | ištikimybė Biblijoje paliudytam apreiškimui, gyvojoje tradicijoje. Šiuolaikinė
243 II,B,1 | planą, viziją; taip tekstas aprėpia daugiau negu karaliaus institucijos
244 II,B,1 | prasmės nevalia siaurai apriboti istorinėmis jų sukūrimo
245 IV,A,1 | vaidmuo: viena vertus, ji apsaugo nuo klaidingų aiškinimų,
246 Išva | įsikišimų, per kuriuos Dievas apsireiškia žmogiškojoje istorijoje,
247 III,D,4 | istorinė bei aprašomoji ir apsiriboja Biblijos aiškinimu. ~Dogminės
248 I,A,1 | šaltinius, literatūros kritika apsiribojo teksto skaidymu bei narstymu
249 IV,C,1 | Šventojo Rašto skaitymą “apstesnį, įvairesnį ir tinkamesnį”.
250 I,F | randa Šventajame Rašte; tai apsunkina dialogą su platesne ryšių
251 III,D,3 | tokia problema nėra aiškiai aptariama. Bet net tada Biblijos,
252 Iža,B | apmąstymai; ~4) galiausiai aptarta, kokia vieta Biblijos aiškinimui
253 Iža,B | TIKSLAS ~ ~Todėl čia pravartu aptarti įvairius Biblijos aiškinimo
254 I,F | žmogaus mąstymo būdams, aptinkamiems bibliniuose tekstuose, kurių
255 III,B,1 | Vedama Šventosios Dvasios ir apšviesta gautos gyvosios Tradicijos,
256 I,F | Šventojo Rašto prasme. Po Apšvietos amžiaus toks traktavimas
257 Intro | pagrįsta nūdienos metodų apžvalga, supažindinanti su šių prieičių
258 III,C,3 | viena vertus, sintetines apžvalgas, supažindinančias su visų
259 I,D,1 | epochos visuomenės visumai apžvelgti. Be to, sociologiniam metodui
260 I,C | GRINDŽIAMOS PRIEITYS ~ ~Apžvelgtų literatūrinių metodų, nors
261 I,C,2 | graikiškasis Septuagintos vertimas. Aramėjiškieji targumai yra dar viena tų
262 IV,B | tekstą žodžiu verčiant į aramėjų kalbą (Neh 8, 8. 12) ir
263 I,A,1 | pasirodyti kaip griaunanti bei ardanti tekstą, juolab kad kai kurie
264 I,B,1 | kalbėtojo autoritetą, diskurso argumentavimą ir klausytojams keliamas
265 I,B,1 | funkciją, naujiena, lydima argumentavimo dinamikos ir retorinės strategijos. ~
266 I,E,2 | geresnio, dažnai griebiasi argumento ex silentio. Toks argumentas,
267 Iža,A | sumaištis suteikė naujų argumentų mokslinės egzegezės priešininkams.
268 III,B,2 | polemikoje su žydais ypač rūpėjo argumentuoti remiantis jiems priimtinais
269 I,B,1 | klausytojų įvairovės. Nuo Aristotelio laikų klasikinė retorika
270 I,B,3 | bei figūratyvinių tėkmių artikuliacijos. Turint šį tikslą dažnai
271 III,D,1 | teologijos teiginį apie artimą ryšį tarp įkvėptojo Rašto
272 III,D | querens intelectum, egzegezė artimais bei sudėtingais ryšiais
273 II,A,2 | tam, kuris gyvenimiškai artimas dalykams, apie kuriuos kalba
274 I,F | Fundamentalizmas vengia bet kokio artimo ryšio tarp dieviškumo ir
275 I,D,1 | moksliškai netyrinėjant artimų ryšių tarp Naujojo Testamento
276 III,D,1 | išankstinis supratimas ~Artindamiesi prie biblinių tekstų, egzegetai
277 I,E,1 | suvokia gelbinčio Dievo artumą, akcentuoja bendruomeninį
278 I,A,1 | XVIII amžiuje Jean Austruc'as dar tenkinosi paaiškinimu,
279 I,C,3 | literatūros, meno, teologijos, askezės ir mistikos) padeda geriau
280 IV,C,3 | turėtų būti supažindinti asmenį su Šventojo Rašto teisingo
281 III,A,2 | pradžios Jėzus laikėsi savitos asmeninės nuostatos, besiskiriančios
282 I,A,1 | Jomis stengiamasi išryškinti asmeninį kiekvieno evangelisto indėlį
283 I,D,1 | žmogiškosios egzistencijos asmeniniais bei religiniais matmenimis,
284 Iža,A | skaitymas, suprantamas kaip vien asmeniniu subjektyviu įkvėpimu besivadovaujantis
285 Iža,A | atsakymus į visokiausius asmeninius ar su bendruomene susijusius
286 IV,C,3 | Testamento ir Naujojo Testamento asmenis bei įvykius Dievo plano
287 I,D | prasiskynė kelią per įvairių asmenų, sukūrusių biblinius tekstus,
288 III | atsižvelgdama į kiekvieno autoriaus asmenybę (plg. Divino Afflante Spiritu:
289 I,D,1 | keliaujančias charizmines asmenybes, gyvenančias be namų, šeimos,
290 III,B,3 | neturintys žmogiškų išteklių asmenys, priversti pasitikėti vien
291 IV,C,3 | vaidmuo tenka Bažnyčios asociacijoms bei sąjūdžiams, itin akcentuojantiems
292 III,B,2 | žodinės reikšmės ir istorinio aspekto būdavo atsisakoma labai
293 I,D,3 | kiekvienos disciplinos ribas. Ateistinė psichologija ar psichoanalizė
294 IV,A,3 | priešišku racionalizmu ar ateistiniu materializmu. ~Akivaizdu,
295 II,B,1 | bei gyvybės teikėjai ir ateities tikinčiųjų kartoms. Žodinė
296 Intro | priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Manau, jog šis dokumentas
297 III,C,1 | tiesų rengė Dievo tautą jo atėjimui (plg. Dei Verbum, 14–16). ~
298 II,A,1 | teksto ir jo aiškintojo. Jis atgaivina ir plėtoja hermeneutinio
299 Intro | Kita vertus, yra mėginimų atgaivinti patristinę egzegezę ir įtraukti
300 Intro | savimi pasitikintis ir perdėm atgrasiai dogmatiškas, Leonas XIII
301 I,C,1 | išganymo istorijos etapą. Atimti iš Senojo Testamento jo
302 I,B,1 | kritines tekstų studijas. Ji atitaiso ilgalaikio aplaidumo padarinius
303 I,A,3 | originaliam. ~Po to tekstas atitenka lingvistinei (morfologinei
304 II,A,1 | Horizontverschmelzung). Tai įmanoma tik per atitikimą (Zugehörigkeit), tai yra
305 I,D,1 | kiekvienu atveju atsižvelgiant į atitinkamą miesto kultūrą? Apskritai
306 III,D,3 | reikalaujančių elgesio, atitinkančio žmogaus asmens, “sukurto
307 II,B,1 | instituciją ir idealią karalystės, atitinkančios Dievo planą, viziją; taip
308 IV,B | įkultūrinimo formą ta, kuri atitinktų jų šalių kultūrą. ~ ~
309 III,A,3 | elementų, tačiau kai kur nuo jų atitrūksta, kad galėtų žengti į priekį. ~ ~
310 I,B,3 | metodo privalumus ir ribas. Atkreipdama didesnį dėmesį į tai, jog
311 I,A,1 | Simono veikalas, kuriame jis atkreipė dėmesį į Penkiaknygėje pasitaikančius
312 II,B,1 | šv. Tomas Akvinietis yra atkreipęs dėmesį į jos pamatinę svarbą (
313 III,C,4 | teksto savo darbo vaisiais, atkurdamas įkvėptųjų autorių naudotus
314 I,E,2 | miglotomis nuorodomis tekstuose atkurti istorinę situaciją, kurią
315 III,A,2 | prisikėlimu – įvykiais, kurie yra atleidimo bei amžino gyvenimo versmė. “
316 II,B,2 | viršūne. ~Dvasinis aiškinimas, atliekamas bendruomeniškai ar individualiai,
317 I,B,3 | tarp "veikėjų (actants) atliekamų "vaidmenų"; tai santykiai,
318 I,B,1 | reiškimas. Tai naujiena, atliekanti bendravimo tam tikrame kontekste
319 III,A,1 | Pamatinis įsitikinimas atlyginančiu Dievo teisingumu, kai gerieji
320 I,F | tokioms pat “raidiškoms” atmainoms. Baigiantis dvidešimtajam
321 IV,A,3 | neišvengiamai selektyvus, atmestinas tendencingas aiškinimas,
322 I,E,2 | Radikalioji forma visiškai atmeta Biblijos autoritetą teigdama,
323 I,B | fundamentalistinį Biblijos aiškinimą, atmetantį bet kurias pastangas interpretuoti
324 III,D,4 | Egzegetinės metodologijos atnaujinimas gali prisidėti prie tokio
325 Intro | patristinę egzegezę ir įtraukti atnaujintas Rašto dvasinio aiškinimo
326 Išva | kitos) pajėgios iš dalies atnaujinti egzegezę ir duoti daug naudos.
327 IV,C,1 | privalu atsižvelgti į smarkiai atnaujintos Dievo žodžio liturgijos
328 IV,B | Misionieriai neišvengiamai atneša Dievo žodį tokiu pavidalu,
329 II,B,2 | įžvelgia ryšio su Kristaus atneštu naujuoju gyvenimu nujautimą. ~
330 I,C,1 | šviesoje, – Jėzaus Kristaus, atnešusio radikalią naujybę bei suvereniu
331 III,A,2 | pertrūkį ir kartu nelauktą atodangą. Mesijo, “žydų karaliaus” (
332 III,B,3 | dvasia švęsdami Eucharistiją, atpažįsta Kristaus buvimą ir jo žodyje,
333 I,F | mergelės, svetimos kaltės atpirkimo doktrina ir fizinis prisikėlimas
334 I,E,2 | klausimus, įgalinančius naujus atradimus. Moteriškas jautrumas padeda
335 II,B,2 | bendruomeniškai ar individualiai, atranda autentišką dvasinę prasmę
336 II,B,3 | autoriaus. Bibliniame tekste ji atrandama tada, kai tekstas tiriamas
337 I,E,1 | iškyla aikštėn prasmės, atrandamos bibliniuose tekstuose tik
338 IV,A,2 | teksto prasmės pilnatvės atrenkami elementai, tinkami esamą
339 II,B,2 | dvasinės prasmės niekad nevalia atriboti nuo žodinės. Ši ir toliau
340 II,B,1 | tada, kai žmogiškoji ištara atrodo teturi vienintelę prasmę,
341 I,D,3 | reikia nustatyti žmogaus atsakomybės apimtį, neturėtų imtis nuodėmės
342 II,B | quid speras anagogia. ~Atsakydama į tokį prasmės daugialypiškumą,
343 II,A,1 | Bultmannas tariasi radęs atsakymą Heideggerio egzistencialinėje
344 I,F | žmonėms, ieškantiems biblinių atsakymų į savo gyvenimo problemas.
345 Iža,A | teigia čia randą tiesioginius atsakymus į visokiausius asmeninius
346 III,A,3 | perdirbinėjami ir peraiškinami, kad atsakytų į naujas, anksčiau nežinomas
347 I,A,1 | dažnai būdavo žiūrima labai atsargiai. Nepaisant to, taikant šį
348 III,C,2 | gerai pasirengusių žmonių, atsidėjusių tyrimo darbui įvairiose
349 I,F | principo fundamentalizmas atsieja Biblijos aiškinimą nuo Dvasios
350 III,B,1 | bėgant patikrinti, kaip ji atsiliepia į Evangelijos kvietimą ir
351 I,B,2 | būtinus, kad įžengtum ir atsilieptum į pasakojimo pasaulį taip,
352 Iža,A | prisidėjo prie teologinio atsinaujinimo. Padidėjęs katalikų domėjimasis
353 I,C,1 | lygį, "kanonine" prieitimi, atsiradusia Jungtinėse Valstijose maždaug
354 I,F | iš Reformacijos laikais atsiradusio susirūpinimo žodine Šventojo
355 I,E,2 | visuomenėse, ir naujos, atsiradusios Jėzaus sąjūdyje ir Pauliaus
356 Intro | tapti žinoma Rašto prasmė, atsirandanti žmogaus žodžiui ir Dievo
357 II,B,1 | gali taip ją pakreipti, kad atsirastų daugiaprasmiškumas. Tai
358 I,A,4 | iš pat pradžių sąmoningai atsiribojo nuo tikėjimo ir kartais
359 III,D,4 | Biblijos tyrinėjimas negali atsiriboti nei nuo teologinių tyrimų,
360 I,F | santykyje su Dievu. Jis atsisako pripažinti, jog įkvėptasis
361 III,B,2 | istorinio aspekto būdavo atsisakoma labai retai. Bažnyčios Tėvai
362 I,B,1 | nori būti "realistinė", atsisakydama apsiriboti grynai formalia
363 Išva | yra egzegetinis darbas) ir atsisakydami vadovautis jais savo tyrinėjimuose,
364 I,A,4 | kitomis prasmės galimybėmis, atsiskleidusiomis vėlesnėmis biblinio apreiškimo
365 III,C,1 | aspektų atskleidžia pačios atsiskleisdamos jo šviesoje. Šios knygos
366 I,A,1 | tiktai nuo 1800 metų, kai atsiskyrė nuo Textus receptus. Tuo
367 I,D,2 | plati grupė kitokių aspektų, atsispindinčių kalboje, mene, religijoje,
368 I,D,2 | tikrų kultūrų įspaustus atsitikinus bruožus. Tačiau viena šia
369 Intro | kaip aktualūs. Tada gali atsitikti, kad realus ims atrodyti
370 II,A,1 | derėtų atkreipti dėmesį į atsitolinimo, kaip teksto teisingo įsisavinimo
371 III,B | Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko
372 III,A,2 | Testamentą. Išaukštinto Kristaus atsiųsta Šventoji Dvasia (plg. Jn
373 IV,C,4 | ir gyventi jais taip, kad atsiverstų širdis ir gyvenimas pasidarytų
374 I,D,1 | Jėzaus praktikuoto radikalaus atsižadėjimo ir krikščionių sąjūdžio
375 III | juos tirdama šaltinius bei atsižvelgdama į kiekvieno autoriaus asmenybę (
376 III,D,2 | teologijos specialistas, atsižvelgdamas į kitus loci theologici,
377 III,C,4 | išsilavinusių žmonių poreikių ir, atsižvelgdami į juos, aiškiai skiria,
378 I,D,2 | prieitimi, kaip sakėme, ypač atsižvelgiama į ekonominius ir institucinius
379 I,E | iki tol nebuvo pakankamai atsižvelgta. Svarbu, kad jie tai darytų
380 III,B,2 | priskirti vienai ar kitai atskirai paimtai knygai savitą tikslą.
381 III,D,2 | vertus, dualizmo, visiškai atskiriančio mokymo tiesą nuo jo kalbinės
382 I,B,3 | tada, kai šis metodas yra atskirtas nuo tam tikrų struktūralistinėje
383 III,D,2 | bei aktualizuoti, tai yra atskirti, bent iš dalies, nuo praeities
384 Intro | istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę suprasti
385 II,A,2 | tiktai šios prasmės pilnatvės atskleidimas ar išskleidimas. Biblinio
386 III,C,1 | šaltinius, nustačius formas ar atskleidus literatūrinius metodus.
387 III,C,1 | nebus pasiektas, kol nebus atskleista biblinio teksto kaip su
388 III,C,1 | bendroji užduotis nesibaigia atskyrus šaltinius, nustačius formas
389 I,C,2 | surenkantį bendruomenę. Šiedu atsparos taškai teikia Raštui aiškinti
390 I,C,2 | Jėzaus. Targumai ir midrašai atstovauja pirmųjų amžių judaizmo plačių
391 I,C,3 | ruožtu akcentavo būtiną atstumą tarp veikalo ir jo autoriaus,
392 II,A,2 | modelį. Čia kalbama apie atstumo tarp biblinio teksto autoriaus
393 I,B,2 | atspindi tam tikrą pasaulio atvaizdą – "pasakojimo pasaulį",–
394 Intro | atsiradimas aiškinimo istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė
395 I,D,3 | judėti šia kryptimi. Jos atveria kelią daugiamačiam Šventojo
396 Iža,B | naujų metodų bei prieičių atvertas galimybes ir pamėginti tiksliau
397 II,B,2 | heterogeniškumu. Tie, kurie atviri dinaminiam teksto aspektui,
398 III,A,2 | 17–27 ir par.) ir ypač jo atvirumas “muitininkams ir nusidėjėliams” (
399 III,A,2 | kraštutinumo, kai kuriais atžvilgiais paskatindami visišką pertrūkį
400 I,E,2 | nauja jėga pasireiškė ir audringai plėtojosi nuo 1970-ųjų metų,
401 III,A,1 | Raštas leidžia pasigirsti audringiems protestams bei prieštaroms (
402 II,A,2 | šviesoje išgyvenamas tikėjimas. Augant gyvenimui Dvasioje, vis
403 Intro | kuriose tekstas pamažėle augo. Tikiuosi, kad dokumentas
404 IV,B | žemės, kurioje pasodinta, augti bei vaisiams brandinti naudingus
405 I,D,2 | ištikimybė, tradicija, auklėjimo būdas ir mokyklos), socialinės
406 I,D,3 | aiškinant kulto apeigų, aukų, draudimų prasmę, vaizdingą
407 IV,A,1 | Bažnyčios Magisteriumas “nėra aukščiau Dievo žodžio, bet jam tarnauja,
408 II,B,2 | pat būtinas perėjimas į aukštesnį tikrovės lygmenį. ~Dvasinės
409 II,B,2 | prasme, atmetant bet kurią aukštesnio išsipildymo galimybę. Velykų
410 III,C,4 | naudotis derėtų išmokti. ~Aukšto mokslinio lygio publikacijos
411 II,A | Schleiermacherio, Wilhelmo Dilthey'aus ir ypač Martino Heideggerio
412 IV,A,3 | pasiektų mūsų kartos žmonių ausis bei širdis. ~ ~
413 I,A,1 | autoryste. XVIII amžiuje Jean Austruc'as dar tenkinosi paaiškinimu,
414 Išva | funkciją – prisidėti prie autentiškesnio įkvėptųjų Raštų turinio
415 I,E,1 | tik tada, kai jie skaitomi autentiško solidarumo su engiamaisiais
416 IV,C,4 | maldos grupes, siekiant autentišku bei gyvu liudijimu prisidėti
417 III,B,3 | privalantis garantuoti aiškinimo autentiškumą ir prireikus nurodyti, kad
418 II,A,1 | tekstas įgyja tam tikros autonomijos autoriaus atžvilgiu ir pradeda
419 I,C,3 | ši prieitis negali būti autonomiška disciplina. Būtinas gebėjimas
420 Išva | reikia laikytis visiškai autonomiškai. Tačiau nė viena šių specializacijų
421 I,C,1 | bendruomenės priimamą kaip autoritetingą jos tikėjimo išraišką bei
422 IV,A,1 | tekstas krikščionių Bažnyčiai autoritetingas visais laikais, ir nors
423 III,B,1 | supratimą pagrindžiančių raštų autoriteto. ~ ~
424 I,C,1 | radikalią naujybę bei suvereniu autoritetu suteikusio Šventajam Raštui
425 I,A,1 | priskiriama viso teksto autoryste. XVIII amžiuje Jean Austruc'
426 III,D,3 | santykis su žydų Įstatymu yra aštrių diskusijų objektas. ~Moralės
427 I,E,1 | teologinis sąjūdis, ji sustiprėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jos
428 I,B,2 | besiklausiusiais adresatais ir baigiant šiandieniais skaitytojais
429 I,F | raidiškoms” atmainoms. Baigiantis dvidešimtajam amžiui toks
430 I,A,3 | o šis paskutinis etapas baigiasi sinchroniniu tyrinėjimu:
431 II,B,2 | senąją tikrovę (plg. Abelio balsą: Pr 4, 10; Žyd 11, 4; 12,
432 I (2) | Balsavusieji prieš reikalavo balsavimo rezultatus paskelbti drauge
433 I (2) | prieš, 4 – susilaikę. Balsavusieji prieš reikalavo balsavimo
434 I (2) | šios pastraipos teksto buvo balsuota. Iš 19 balsų 11 buvo už,
435 II,B,2 | negali prisikirti tokiems bandymams tikrosios aiškinamosios
436 I,D,1 | už grynai literatūrinius bandymus rekonstruoti pradinį tekstą? ~
437 I,D,2 | pavyzdžiui,Viduržemio jūros baseino žmogaus – charakteristikas,
438 III,A,1 | apdovanojami ir blogieji baudžiami (Ps 1, 1–6; 112, 1–10; Kun
439 III,A,1 | pranašystė apie septyniasdešimt bausmės, kurios nusipelnė Jeruzalė
440 IV,C,3 | perspektyvoje. Daugelis “bazinių bendruomenių” savo susirinkimus
441 IV,B | šalyse. Naujoms vietinėms Bažnyčioms tenka dėti daug pastangų
442 IV,C,4 | visuotinės Bažnyčios bei vietinių Bažnyčių valdymu. Galiausiai dar
443 I,B,2 | praktikuojančiai tokį plėtojimą, ir bažnytinei tradicijai, toliau einančiai
444 I,F | liturgines praktikas, tapusias bažnytinės tradicijos dalimi, taip
445 IV,A,3 | Tradicijos tėkmėje vadovaujant bažnytiniam Magisteriumui. ~Bet kuriuo
446 III,B,3 | et la liberation, 47-48). Bejėgiai bei neturintys žmogiškų
447 Išva | operacijas. Biblija išties yra ne belaikių tiesų tiesioginis apreiškimas,
448 I,C,3 | skaitytojų. Biblinei egzegezei beliko tuo tiktai pasinaudoti,
449 III,D,4 | yra vis labiau nusistatę bendradarbiauti su egzegetais. ~Biblija,
450 III,C,4 | pagrindinis dialogo, diskusijų bei bendradarbiavimo įrankis. Katalikų egzegezei
451 III,B,3 | 25). Kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmutinė pareiga yra Žodžio
452 III,D,4 | teologijos nebuvo konflikto bendrąja prasme, būta tiktai stiprios
453 IV,C,4 | aspektai. ~Kadangi Biblija yra bendrasis tikėjimo taisyklės pagrindas,
454 I,E,2 | sąjūdžio ir besilygiuojantis į bendresnį išlaisvinimo teologijos
455 I,B,1 | Naujoji retorika" remiasi bendresniu žvalgos tašku ir nenori
456 I,D,2 | tipologijos ir “modeliai”, bendri daugeliui kultūrų. ~Tokie
457 III,B,3 | palaiko abipusį ryšį siekdamas bendro tikslo – "išlaikyti Dievo
458 III,C,1 | aiškina, yra Dievo žodis. Jų bendroji užduotis nesibaigia atskyrus
459 III,B,3 | tikintieji “saugo, išpažįsta ir bendromis pastangomis įgyvendina”,
460 II,A,2 | literatūrinių bei istorinių tekstų bendrosios hermeneutikos dalis, sykiu
461 IV,C,3 | daug veiksnių, susijusių su bendruoju krikščioniškojo gyvenimo
462 III,A,3 | būdingas dialogas su tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš jų
463 I,E,1 | Dievo artumą, akcentuoja bendruomeninį tikėjimo matmenį, primygtinai
464 IV,C,2 | divina yra individualus ar bendruomeninis Šventojo Rašto, priimamo
465 I,C,3 | 2) toks individualus ir bendruomeniškas teksto įsisavinimas įvairiose
466 III,B,2 | rūpindamiesi gyventi Biblija bendrystėje su savo broliais, Tėvai
467 III | teikiamomis priemonėmis. Todėl ji besąlygiškai taiko visus mokslinius metodus
468 III,B,3 | Įst 6, 4–6). Tokios tikrai besiklausančios bendruomenės, jei tikėjimu
469 I,B,2 | pirmaisiais jį skaičiusiais ar jo besiklausiusiais adresatais ir baigiant šiandieniais
470 II,B,2 | Rom 6, 9). Egzegetai, besilaikantys siauros, "istoristinės"
471 I,E,2 | emancipacijos sąjūdžio ir besilygiuojantis į bendresnį išlaisvinimo
472 I,A,3 | bei semantinei analizei, besinaudojančiai istorinės filologijos žiniomis.
473 III | sukurti žmogiškųjų autorių, besinaudojusių savaisiais raiškos gebėjimais
474 I,C | būdinga daugeliui nūnai besiplėtojančių prieičių. ~ ~
475 II,B,3 | tekstas tiriamas kitų juo besiremiančių biblinių tekstų šviesoje
476 I,C | literatūrinių metodų, nors ir besiskiriančių nuo istorinio-kritinio metodo
477 III,B,3 | Dievas (plg. Jn 6, 45), ir besistengiančia klausyti jo su tikėjimu,
478 I,B,2 | tikra teologinė refleksija, besistengianti nustatyti poveikį, kurį
479 III,B,3 | Origenu bei Jeronimu ir besitęsiančioje iki tėvo Lagrange'o bei
480 Iža,A | asmeniniu subjektyviu įkvėpimu besivadovaujantis bei šiam įkvėpimui maitinti
481 I,A,4 | literatūrinį tekstų žanrą (Ench. Bibl. 560), o istorinės-kritinis
482 I,E,2 | tomais išleido "The Woman's Bible" (New York, 1885, 1898).
483 I,D,1 | Leben): buvo pripažinta, jog biblinėms tradicijoms savo žymę yra
484 I,D,2 | moters padėtį, institucinius binomus (patronas – klientas, savininkas –
485 III,A,1 | gerieji apdovanojami ir blogieji baudžiami (Ps 1, 1–6; 112,
486 III,B,3 | Ef 4, 11–16), Bažnyčia brangina tuos, kurie pasižymi ypatingu
487 Iža,A | prieičių pliuralizmas vieniems brangintinas kaip turtingumo rodiklis,
488 III,B,1 | tekstams, gautiems kaip brangus paveldas iš žydų tautos.
489 I,C,1 | skirtingi žiūros taškai: ~Brevard S. Childsas dėmesį telkia
490 III,B,2 | Biblija bendrystėje su savo broliais, Tėvai dažniausiai pasitenkindavo
491 II,A,2 | atvejis. Jos specifiniai bruožai kyla iš jos objekto. Išganymo
492 Išva | išvadas, bent pagrindiniais bruožais. ~Tačiau, patenkinusios
493 II,B,1 | reikšmes. Šis rašytinių tekstų bruožas ypač veiksmingas Dievo žodžiu
494 III,A,2 | 8-9). Vienas iš Biblijos bruožų yra polinkio sisteminti
495 I,F | principu, kad Šventasis Raštas, būdamas įkvėptasis Dievo žodis ir
496 I,F | formoms ir žmogaus mąstymo būdams, aptinkamiems bibliniuose
497 IV,B | naujieną su vietinei kultūrai būdingais jausenos, mąstymo, gyvenimo
498 II,B,1 | metaforinę šių žodžių vartoseną ("būkite pasirengę"). Kalbant apie
499 IV,C,1 | bei aiškinti. Tad ugdant būsimus liturginio susirinkimo vadovus
500 II,A,1 | žadinanti žmogų giliajam jo būties matmeniui. ~ ~
|