Kardinolo Josefo Ratzingerio pratarmė

Biblijos studijos yra teologijos siela; taip tvirtina Vatikano II Susirinkimas, pasiskolinęs šį posakį iš popiežiaus Leono XIII (DV, 24). Šios studijos niekuomet nesibaigia; kiekvienas amžius turi savaip naujai stengtis suprasti šventąsias knygas. Istorinio-kritinio metodo atsiradimas aiškinimo istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę suprasti biblinį žodį pradine prasme. Kaip visų žmogaus pastangų, taip ir šio metodo atveju teigiamas galimybes lydėjo slapti pavojai: pradinės prasmės paieška gali paskatinti nukelti žodžius taip toli į praeitį, kad jie nebebus traktuojami kaip aktualūs. Tada gali atsitikti, kad realus ims atrodyti tiktai žmogiškasis matmuo, o tikrasis autorius, Dievas, bus pašalintas iš žmogiškajai tikrovei suprasti skirto metodo galiojimo srities. “Pasaulietinio” metodo taikymas Biblijoje neišvengiamai kėlė diskusijas. Visa, kas mums padeda geriau suprasti tiesą ir pasinaudoti jos reiškimo būdais, teologijai yra naudinga ir vertinga. Būtent šia prasme turime stengtis taikyti šį metodą teologiniuose tyrimuose. Visa, kas siaurina mūsų regos horizontą ir trukdo matyti bei girdėti toliau už to, kas vien žmogiška, turi būti pralaužta. Tad istorinio-kritinio metodo atsiradimas kartu sukėlė grumtynes dėl jo apimties bei jam būdingos formos, – kovą, kuri tikrai nėra pasibaigusi ir šiandien.

Šiose grumtynėse Katalikų Bažnyčios Magisteriumas keletą kartų išreiškė savo poziciją. Pirmiausia popiežius Leonas XIII 1893 m. lapkričio 18 d. paskelbtoje enciklikoje Providentissimus Deus nužymėjo keletą gairių egzegetiniame žemėlapyje. Laikotarpiu, kai liberalizmas buvo itin savimi pasitikintis ir perdėm atgrasiai dogmatiškas, Leonas XIII buvo priverstas pasisakyti gana kritiškai, nors ir neatmetė to, kas iš naujų galimybių buvo teigiama. Po penkiasdešimties metų dėl vaisingo didžiųjų katalikų egzegetų darbo popiežius Pijus XII 1943 m. rugsėjo 30 d. paskelbtoje enciklikoje Divino afflante Spiritu jau galėjo daugmaž pozityviai paakinti vaisingai taikyti šiuolaikinius Biblijos supratimo metodus. 1965 m. lapkričio 18 dienos Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie dieviškąjį Apreiškimą Dei Verbum visa tai buvo pritaikyta. Joje pateikta sintezė, iš esmės liekanti tarp išliekamąją vertę turinčių patristinės teologijos įžvalgų ir naujų modernistinių metodologinių sampratų.

Dabar šis metodologinis egzegetinio darbo spektras išsiplėtė tokia apimtimi, kurios nebuvo įmanoma numatyti prieš trisdešimt metų. Pasirodė nauji metodai ir naujos prieitys – nuo struktūralizmo iki materialistinės, psichoanalitinės bei išlaisvinimo egzegezių. Kita vertus, yra mėginimų atgaivinti patristinę egzegezę ir įtraukti atnaujintas Rašto dvasinio aiškinimo formas. Tad Popiežiškoji Biblijos komisija ėmėsi užduoties pamėginti įvertinti katalikų egzegzės būklę šiandien, praėjus šimtui metų nuo Providentissimus Deus ir penkiasdešimčiai nuo Divino afflante Spiritu paskelbimo. Popiežiškoji Biblijos komisija savo naujuoju pavidalu po Vatikano II Susirinkimo yra jau nebe Magisteriumo organas, bet komisija, sudaryta iš mokslininkų, kurie, kaip tiktintieji egzegetai prisiėmę mokslinę ir bažnytinę atsakomybę, reiškia savo nuomonę svarbiais Šventojo Rašto aiškinimo klausimais ir žino, jog, vykdydami šią užduotį, turi Magisteriumo pasitikėjimą. Tad buvo sukurtas dabartinis dokumentas. Jame pateikiama gerai pagrįsta nūdienos metodų apžvalga, supažindinanti su šių prieičių galimybėmis bei ribomis. Atitinkamai dokumento tekste gilinamasi, kaip gali tapti žinoma Rašto prasmė, atsirandanti žmogaus žodžiui ir Dievo žodžiui kartu veikiant istorinių įvykių nepakartojamybėje ir visada gyvo Žodžio, šiuolaikiško visais amžiais, amžinybėje. Biblinis žodis ateina iš realios praeities. Tačiau jis ateina ne tik iš praeities, bet sykiu iš Dievo amžinybės bei veda į Dievo amžinybę, tačiau veda vėlgi per laiką, kuriam priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Manau, jog šis dokumentas bus labai naudingas svarbiais Šventojo Rašto teisingo supratimo klausimais ir padės mums žengti toliau. Jis eina 1893 m. bei 1943 m. enciklikų pėdomis ir vaisingai jas plėtoja.

Norėčiau padėkoti Biblijos komisijos nariams už kantrias ir dažnai nelengvas diskusijas, kuriose tekstas pamažėle augo. Tikiuosi, kad dokumentas plačiai pasklis ir autentiškai prisidės prie pastangų norint labiau įsisavinti Dievo žodį Šventajame Rašte.
 

Roma, 1993 m. Šv. Mato Evangelisto šventė

Kardinolas Josefas Ratzingeris