|
2. Ryšys tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento
Ryšių tarp tekstų ypač pagausėja Naujajame
Testamente, kupiname aliuzijų į Senąjį Testamentą ir
tiesioginių citatų iš jo. Naujojo Testamento autoriai Senąjį
Testamentą laikė dieviškuoju apreiškimu. Jie skelbia, jog
šis apreiškimas buvo išpildytas Jėzaus gyvenimu, mokymu ir
ypač jo mirtimi ir prisikėlimu – įvykiais, kurie yra atleidimo
bei amžino gyvenimo versmė. “Kristus mirė už mūsų
nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo
prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis
pasirodė…” (1 Kor 15, 3–5) – tokia pagrindinė
apaštališkojo skelbimo šerdis (1 Kor 15, 11).
Kaip visada, tarp Rašto ir įvykių, kurie jį
išpildo, egzistuoja ne paprasto materialaus atitikimo, bet abipusiško
nušvietimo bei dialektinės pažangos ryšiai: vienu metu
konstatuojama, kad Raštas atskleidžia įvykių prasmę,
ir įvykiai atskleidžia Rašto prasmę, kitaip tariant, jie
verčia atsisakyti tam tikrų paveldėto aiškinimo
aspektų, idant būtų pritaikytas naujas aiškinimas.
Nuo pat savo viešosios veiklos pradžios Jėzus laikėsi
savitos asmeninės nuostatos, besiskiriančios nuo įprasto jo
epochos aiškinimo – “Rašto aiškintojų ir fariziejų”
(plg. Mt 5, 20). Tai liudija daug kas: Kalno pamokslo antitezės (Mt
5, 21–48), suverenus Jėzaus laisvumas Šabo laikymosi atžvilgiu (Mk
2, 27–28 ir par.), jo polinkis reliatyvinti ritualinio švarumo priesakus
(Mk 7, 1–23 ir par.), jo radikalūs reikalavimai kitose srityse (Mt
10, 2–12 ir par.; 10, 17–27 ir par.) ir ypač jo atvirumas
“muitininkams ir nusidėjėliams” (Mk 2, 15–17). Visa tai kilo
ne iš įgeidžio ginčyti, bet, priešingai, iš
giliausios ištikimybės Šventajame Rašte
išreikštai Dievo valiai (plg. Mt 5, 17; 9,13; Mk 7, 8–13 ir
par.; 10, 5–9 ir par.).
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas
pastūmėjo prasidėjusią aiškinimo raidą iki kraštutinumo,
kai kuriais atžvilgiais paskatindami visišką pertrūkį
ir kartu nelauktą atodangą. Mesijo, “žydų karaliaus” (Mk
15, 26), mirtis perkeitė vien žemiškąjį karališkųjų
psalmių ir mesijinių pranašysčių aiškinimą.
Jėzaus prisikėlimas ir dangiškasis jo, kaip Dievo Sūnaus, išaukštinimas
suteikė šiems tekstams anksčiau neįsivaizduojamą prasmės
pilnatvę. Posakius, anksčiau laikytus hiperboliškais, dabar
reikia suprasti pažodžiui. Jie ėmė atrodyti kaip Dievo
parengti Jėzaus Kristaus šlovei išreikšti, nes Jėzus
tikrai yra “Viešpats” (Ps 110, 1) tiesiogine šio žodžio
prasme (Apd 2, 3–6; Fil 2, 10–11; Žyd 1, 10–12); jis yra Dievo Sūnus
(Ps 2, 7; Mk 14, 62; Rom 1, 3–4), Dievas su Dievu (Ps 45, 7; Žyd 1,
8, Jn 1, 1; 20, 28); “jo viešpatavimui nebus galo” (Lk 1,
32–33; plg. 1 Kr 17, 11–14; Ps 45, 7; Heb 1, 8), ir kartu
jis yra “kunigas per amžius” (Ps 110, 4; Žyd 5, 6–10; 7,
23–24).
Būtent Velykų įvykių šviesoje Naujojo Testamento
autoriai peraiškino Senąjį Testamentą.
Išaukštinto Kristaus atsiųsta Šventoji Dvasia (plg. Jn
15, 26; 16, 7) leido jiems atrasti dvasinę prasmę. Taip jie buvo
pastūmėti labiau negu kada nors anksčiau patvirtinti Senojo
Testamento pranašiškąją vertę, tačiau sykiu
smarkiai sumažinti jo kaip išganymo institucijos vertę. Pastarasis
aspektas, pasirodantis jau evangelijose (plg. Mt 11, 11–13 ir par.; 12,
41–42 ir par.; Jn 4, 12–14; 5, 37; 6, 32), galingai suskamba kai kuriuose
Pauliaus laiškuose, taip pat Laiške žydams. Paulius ir Laiško
žydams autorius parodo, kad Tora kaip apreiškimas pati skelbia savo
kaip teisinės sistemos pabaigą (plg. Gal 2, 15–5, 1; Rom 3, 20–21;
6, 14; Žyd 7, 11-19; 10; 8–9). Tad pagonys, tikintys Kristų, nebebuvo
pavaldūs visiems biblinės teisės priesakams, nuo dabar pažemintų
ligi konkrečios tautos teisinės institucijos rango. Tačiau jie
maitinosi Senuoju Testamentu kaip Dievo žodžiu, leidžiančiu
jiems geriau atrasti visus velykinio slėpinio, kuriuo jie gyveno, matmenis
(plg. Lk 24, 25–27. 44-45; Rom 1, 1–2).
Krikščioniškojoje
Biblijoje santykiai tarp Naujojo Testamento ir Senojo Testamento neabejotinai
sudėtingi. Taikydami tam tikrus tekstus Naujojo Testamento autoriai natūraliai
rėmėsi savo epochos žiniomis ir aiškinimo būdais.
Reikalauti iš jų šiuolaikinių mokslinių metodų
taikymo būtų anachronizmas. Egzegetui verčiau derėtų
susipažinti su senaisiais aiškinimo būdais, kad galėtų
teisingai paaiškinti jų vartoseną. Kita vertus, tiesa ir tai,
kad egzegetas neturėtų teikti absoliučios vertės tam, kas
yra ribotas žmogiškasis pažinimas.
Galiausiai pravartu pridurti, jog
Naujajame Testamente, kaip ir Senajame Testamente, galima įžvelgti
kelias skirtingas perspektyvas, tarp kurių kartais jaučiama įtampa:
taip yra, pavyzdžiui, kalbant apie Jėzaus padėtį (Jn 8,
29; 16, 32 ir Mk 15, 34), Mozės įstatymo vertę (Mt 5,
17-19 ir Rom 6, 14) ar darbų būtinybę nuteisinimo atžvilgiu
(Jok 2, 24 ir Rom 6, 14; Ef 2, 8-9). Vienas iš Biblijos bruožų
yra polinkio sisteminti nebuvimas ir, priešingai, dinaminės įtampos
buvimas. Biblija turi įvairių būdų tiems patiems įvykiams
aiškinti ar toms pačioms problemoms apmąstyti. Ji pati kviečia atsisakyti paprastinimo ir
dvasios siaurumo.
|