3. Keletas išvadų
Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog Biblijoje yra
daug nuorodų bei postūmių, kaip aiškinti temą. Iš
tiesų pati Biblija nuo pat pradžios buvo aiškinimas. Senosios
Sandoros ir apaštališkųjų laikų bendruomenės
pripažino šiuos tekstus kaip vertingą jų tikėjimo
išraišką. Tiktai remiantis šių bendruomenių
aiškinimu ir priklausomai nuo jo šie tekstai tapo pripažinti
kaip Šventasis Raštas (pavyzdžiui, Giesmių giesmės
knyga buvo pripažinta kaip tokia už santykio tarp Dievo ir Izraelio
išraišką). Per Biblijos formavimosi laikotarpį ją
sudarantys raštai buvo daugeliu atveju perdirbinėjami ir
peraiškinami, kad atsakytų į naujas, anksčiau
nežinomas situacijas.
Tekstų aiškinimo būdas, iškylantis aikštėn
Šventajame Rašte, perša tokias pastabas:
Kadangi Šventojo Rašto atsiradimą lėmė
tikinčiųjų bendruomenių, įžvelgusių jo
tekstą esant apreikštojo tikėjimo išraiška, sutarimas,
tai ir pats jo aiškinimas turėtų būti sutarimo esminiais
klausimais šaltinis gyvam bažnytinių bendruomenių
tikėjimui.
Kadangi tikėjimo išraiška, randama visų
pripažįstamame Šventajame Rašte, turėjo nuolat
atsinaujinti, kad atitiktų vis naujas situacijas – ką rodo daugelio
biblinių tekstų “peraiškinimai”, – tai Biblijos aiškinimas
irgi turėtų pasižymėti kūrybiškumu ir nebijoti
naujų klausimų, kad į juos būtų galima atsakyti
remiantis Biblija.
Kadangi tarp įvairių Šventojo Rašto tekstų kartais
egzistuoja įtampa, tai ir aiškinimas neišvengiamai
turėtų būti pliuralistinis. Nė vienas dalinis
aiškinimas negali aprėpti visumos prasmės, kuri yra daugelio
balsų simfonija. Todėl konkretaus teksto aiškinimas
turėtų vengti vienašališkumo.
Šventajam Raštui būdingas dialogas su
tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš
jų tikėjimo tradicijų. Jo tekstai skleidėsi santykyje su
tomis tradicijomis ir kartu veikė jų plėtotę. Tad
Šventasis Raštas aiškinamas Bažnyčioje su visa jos
įvairove bei vienybe ir laikantis jos tikėjimo tradicijos.
Tikėjimo tradicijos buvo gyva aplinka, kurioje vyko
literatūrinė Šventojo Rašto autorių veikla. Tai
reiškė taip pat dalyvavimą bendruomenių liturginiame
gyvenime ir išorinėje veikloje, jų dvasiniame pasaulyje,
kultūroje bei istorinio likimo peripetijose. Taigi ir Šventojo
Rašto aiškinimas reikalauja iš egzegeto dalyvauti savo laiko
tikinčiųjų bendruomenės visame gyvenime ir tikėjime.
Dialogą su Šventuoju Raštu kaip visuma, taigi ir su
ankstesnių epochų tikėjimo samprata, neišvengiamai lydi
dialogas su dabartine karta. Toks dialogas leidžia išlaikyti
tęstinumą, sykiu pripažįstant skirtumus. Tad Rašto
aiškinimas yra kartu ir tikrinimas, ir atranka; jis išlaiko
tęstinumą su ankstesnėmis egzegetinėmis tradicijomis,
iš kurių pasisavina bei pasilaiko daug elementų, tačiau kai
kur nuo jų atitrūksta, kad galėtų žengti į
priekį.
|