2. Bažnyčios Tėvų egzegezė

Nuo pat pradžios laikytasi įsitikinimo, jog ta pati Dvasia, kuri spaudė Naujojo Testamento autorius užrašyti išganymo naujieną (Dei Verbum 7; 18), nepaliaujamai padeda Bažnyčiai aiškinti įkvėptuosius raštus (plg. Ireniejaus. Adv. Haer., 3. 24. 1; 3. 1. 1; 4. 33. 8; Origenas. De Princ.,2, 7, 2; Tertulijonas. De Praescr., 22).

Bažnyčios Tėvams, turėjusiems ypatingą reikšmę formuojantis kanonui, panašus pamatinis vaidmuo teko ir gyvojoje tradicijoje, nepaliaujamai lydinčioje ir vedančioje Šventojo Rašto skaitymą bei aiškinimą Bažnyčioje (plg. Providentissimus: EB, 110-111; Divino afflante Spiritu, 28-30: EB, 554; Dei Verbum, 23; Popiežiškoji Biblijos komisija. Instr. de evang. histor.,1). Didžiosios Tradicijos srovėje Bažnyčios Tėvų egzegezės išskirtinis indėlis yra tas, kad ji iš Šventojo Rašto visumos išskyrė pamatines kryptis, suformavusias Bažnyčios mokymo tradiciją, ir pateikė turtingą teologinį mokymą tikintiesiems ugdyti bei dvasiškai maitinti.

Bažnyčios Tėvai skyrė Rašto skaitymui bei aiškinimui daug dėmesio. Tai pirmiausia liudija darbai, tiesiogiai susiję su Rašto supratimu, būtent homilijos ir komentarai, bet taip pat polemikos ir teologijos veikaluose, kur pagrindinis argumentas yra apeliavimas į Raštą.

Įprastinė Biblijos skaitymo vieta yra bažnyčia, kai švenčiama liturgija. Todėl aiškinimas dažniausiai būna teologinio, pastoracinio bei teologalinio pobūdžio, tarnaujantis bendruomenei ir individualiems tikintiesiems.

Bažnyčios Tėvai laikė Bibliją pirmiausia Dievo knyga, nepakartojamu nepakartojamo autoriaus kūriniu. Jie nepažemino žmogiškųjų autorių iki vien pasyvių įrankių rango, bet mokėjo priskirti vienai ar kitai atskirai paimtai knygai savitą tikslą. Tačiau jų prieities pobūdis neleido skirti daug dėmesio istorinei apreiškimo raidai. Daugelis Bažnyčios Tėvų pateikia Logos, Dievo Žodį, kaip Senojo Testamento autorių, taip patvirtindami, jog kristologiniu reikšmingumu pasižymi visas Šventasis Raštas.

Išskyrus kai kuriuos Antiochijos mokyklos egzegetus (pirmiausia Teodorą Mopsuestietį), Bažnyčios Tėvai jautėsi turį teisę išimti kokią nors frazę iš konteksto, kad nepriklausomai nuo jo įžvelgtų joje Dievo apreikštą tiesą. Apologetikoje, nukreiptoje prieš žydus, arba dogminiuose ginčuose su kitais teologais jie nesvyruodami remdavosi tokiu aiškinimu.

Pirmiausia rūpindamiesi gyventi Biblija bendrystėje su savo broliais, Tėvai dažniausiai pasitenkindavo jų aplinkoje paplitusiais bibliniais tekstais. Origenui, kuris metodiškai domėjosi hebrajiškąja Biblija, polemikoje su žydais ypač rūpėjo argumentuoti remiantis jiems priimtinais tekstais. Todėl hebraica veritas garbstantis Jeronimas pasirodė kaip marginalinė figūra.

Norėdami išsklaidyti pasipiktinimą, kurį kai kuriems krikščionims ar krikščionybės priešininkams pagonims galėjo sukelti vienokia ar kitokia Biblijos vieta, Bažnyčios Tėvai daugiau ar mažiau dažnai praktikavo alegorinį metodą. Tačiau tekstų žodinės reikšmės ir istorinio aspekto būdavo atsisakoma labai retai. Bažnyčios Tėvai naudojimusi alegorija paprastai pranoksta alegorinį metodą taikiusius pagonių autorius.

Polinkis alegorizuoti taip pat kyla iš įsitikinimo, kad Bibliją, kuri yra Dievo knyga, Dievas patikėjo savo tautai – Bažnyčiai. Iš principo nieko nevalia palikti nuošalyje kaip pasenusio ar visiškai praradusio reikšmę. Dievas kreipiasi į savo krikščioniškąją tautą visada aktualia naujiena. Aiškindami Bibliją, Bažnyčios Tėvai suaudžia tipologines bei alegorines interpretacijas į neišpainiojamą visumą ir daro tai visuomet turėdami pastoracinį bei pedagoginį tikslą. Visa, kas parašyta, parašyta mums pamokyti (plg. 1 Kor 10, 11).

Įsitikinę, jog turi reikalą su Dievo knyga taigi su tuo, kas neaprėpiama, Tėvai tikėjo, jog bet kurią vietą galima aiškinti pagal alegorinę schemą, bet sykiu manė, jog kiekvienas yra laisvas pasiūlyti ką nors kita, jeigu tik paisoma tikėjimo analogijos.

Alegorinis Šventojo Rašto aiškinimas, būdingas Bažnyčios Tėvų egzegezei, gali pasirodyti šiuolaikiniam žmogui keistas, tačiau Bažnyčios patirtis, pasireiškianti tokia egzegeze, naudinga ir šiandien (plg. Divino afflante Spiritu,31–32; Dei Verbum, 23). Bažnyčios Tėvai moko, kaip autentiška krikščioniška dvasia teologiškai skaityti Bibliją gyvojoje Tradicijoje.