3. Įvairių Bažnyčios narių vaidmuo aiškinime

Patikėtas Bažnyčiai Raštas yra bendras visos tikinčiosios tautos turtas: “Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą Bažnyčiai patikėtą Dievo žodžio šventąjį lobį. Jo laikydamasi visa šventoji tauta drauge su savo ganytojais nuolat lieka ištikima apaštalų mokymui…” (Dei Verbum, 10; plg. ten pat, 21). Tiesa, kad įvairiais Bažnyčios istorijos laikotarpiais tikintieji nebuvo vienodai gerai susipažinę su Šventojo Rašto tekstu. Tačiau Raštas būdavo pirmoje vietoje visais svarbiais Bažnyčios gyvenimo atnaujinimo momentais, nuo vienuoliškojo pirmųjų amžių sąjūdžio iki Vatikano II Susirinkimo epochos.

Tas pats Susirinkimas moko, jog visi pakrikštytieji, tikėjimo Kristų dvasia švęsdami Eucharistiją, atpažįsta Kristaus buvimą ir jo žodyje, nes jis "pats kalba, kai Šventasis Raštas skaitomas bažnyčioje" (Sacrosanctum Consillium, 7). Tokį žodžio klausymą jie sieja su “tikėjimo jutimu” (sensus fidei), būdingu visai Dievo tautai (plg. Lumen gentium, 12). "Per tokį tikėjimo jutimą, žadinamą ir palaikomą tiesos Dvasios, Dievo tauta, vadovaujama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam klusni, priima ne žmonių žodį, bet Dievo žodį (plg. 1 Tim 2, 13), tvirtai laikosi tikėjimo, vieną kartą visiems laikams perduoto šventiesiems (plg. Jud 3), teisingai į jį gilinasi ir vis pilnatviškiau taiko gyvenime” (Lumen gentium, 12).

Tad visiems Bažnyčios nariams tenka savas vaidmuo aiškinant Šventąjį Raštą. Vykdydami savo pastoracinę tarnybą, vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai yra pirmutiniai gyvosios tradicijos, kurioje aiškinamas Raštas kiekvienoje epochoje, liudytojai ir laiduotojai, idant, “apšviesti tiesos Dvasios, Dievo žodį ištikimai saugotų, aiškintų ir savo skelbimu skleistų (Dei Verbum, 9; plg. Lumen gentium, 25). Kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmutinė pareiga yra Žodžio skelbimas (Presbyterorum Ordinis, 4). Jie būna apdovanoti ypatinga Rašto aiškinimo charizma, kai, perteikdami ne savo mintis, bet Dievo žodį, taiko amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms (ten pat , 4). Kunigams ir diakonams, ypač teikiant sakramentus, dera iškelti aikštėn sakramento ir žodžio vienybę Bažnyčios tarnyboje.

Kaip eucharistinės bendruomenės vadovų ir tikėjimo ugdytojų, žodžio tarnautojų pagrindinė užduotis yra ne vien paprasčiausiai mokyti, bet ir padėti tikintiesiems suvokti bei suprasti tai, ką Dievo žodis jiems sako jų širdyje jiems klausantis Raštų bei juos apmąstant. Taip visa vietinė Bažnyčia pagal Izraelio, Dievo tautos, pavyzdį (Iš 19, 5–6) tampa bendruomene, žinančia, jog jai kalba Dievas (plg. Jn 6, 45), ir besistengiančia klausyti jo su tikėjimu, meile bei klusnumu jo žodžiui (Įst 6, 4–6). Tokios tikrai besiklausančios bendruomenės, jei tikėjimu ir meile visada išlieka vieningos su visa Bažnyčia, savo aplinkoje tampa galingais evangelizacijos bei dialogo židiniais, taip pat socialinės kaitos veiksniais (Evangelii nuntiandi, 57–58; Tikėjimo mokslo kongregacija. Instruction sur la liberte chretienne et la liberation , 69–70).

Dvasia yra tikrai duota krikščionims individuliai, kad jų širdys “degtų” (plg. Lk 24, 32), jiems meldžiantis bei maldingai studijuojant Šventąjį Raštą savo asmeninio gyvenimo sąlygomis. Dėl šios priežasties Vatikano II Susirinkimas primygtinai reikalavo, kad Šventasis Raštas būtų kuo lengviau prieinamas (Dei Verbum, 22. 25). Reikia pabrėžti, kad toks skaitymas nėra visiškai individualus, nes tikintysis visada skaito bei aiškina Šventąjį Raštą Bažnyčios tikėjimo dvasia ir vėliau perteikia savo skaitymo vaisius bendruomenei, kad praturtintų bendrą tikėjimą.

Visa biblinė tradicija ir ypač Jėzaus mokymas evangelijose rodo, kad privilegijuoti Dievo žodžio klausytojai yra tie, kuriuos pasaulis laiko vargdieniais. Jėzus įžvelgė, kad dalykai, paslėpti nuo išmintingųjų ir gudriųjų, atskleisti mažutėliams (Mt 11, 25; Lk 10, 21) ir kad Dievo karalystė priklauso tiems, kurie panašūs į vaikus (Mk 10, 14 ir t. t.).

Lygiai taip pat Jėzus skelbė:”Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė”(Lk 6, 20; plg. Mt 5,3). Tarp mesijinių laiko ženklų yra Gerosios naujienos skelbimas vargšams (Lk 4, 18; 7, 22; Mt 11,5; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instruction sur la liberte chretienne et la liberation, 47-48). Bejėgiai bei neturintys žmogiškų išteklių asmenys, priversti pasitikėti vien Dievu ir jo teisingumu, pasižymi gebėjimu išgirsti bei aiškinti Dievo žodį; į tai reikėtų atsižvelgti visai Bažnyčiai ir atsiliepti socialiniu lygmeniu.

Pripažindama įvairias dovanas bei funkcijas, Dvasios teikiamas bendruomenės tarnavimui, ypač mokymo dovaną (1 Kor 12, 28–30; Rom 12, 6–7; Ef 4, 11–16), Bažnyčia brangina tuos, kurie pasižymi ypatingu gebėjimu prisidėti prie Kristaus Kūno statydinimo savo mokėjimu aiškinti Raštą (Divino afflante Spiritu, 46–48: EB, 564–565; Dei Verbum, 23; Popiežiškoji Biblijos komisija. Instruction sur l'historicite des Evangiles, įžanga: EB, 645). Nors jų darbas ne visuomet buvo taip palaikomas kaip dabar, egzegetai, savo žinias skiriantys Bažnyčios tarnybai, pasijunta atsidūrę turtingoje tradicijoje, prasidedančioje pirmaisiais amžiais Origenu bei Jeronimu ir besitęsiančioje iki tėvo Lagrange'o bei kitų naujesniais laikais ir iki mūsų dienų. Dabar pirmiausia akcentuojami Rašto žodinės prasmės tyrimai ypač reikalauja sutelktų pastangų tų, kurie gerai išmano senovines kalbas, istoriją ir kultūrą, teksto kritiką bei literatūros formų analizę ir moka taikyti mokslinės kritikos metodus. Neapsiribodama dėmesingumu tekstui jo pradinėje istorinėje aplinkoje, Bažnyčia tikisi, kad egzegetai, vadovaujami Raštą įkvėpusios Dvasios garantuos, kad “kuo daugiau Dievo žodžio tarnų veiksmingai maitintų Dievo tautą Šventuoju Raštu” (Divino afflante Spiritu, 24: Eb, 53–55; Dei Verbum, 23; Paulius VI. Sedula Cura [1971]). Ypač džiugu, kad mūsų laikais daugėja egzegeze užsiimančių moterų, praturtinančių Rašto aiškinimą naujomis skvarbiomis įžvalgomis ir vėl iškeliančių aikštėn užmirštus aspektus.

Kaip minėta anksčiau, Raštai yra visos Bažnyčios turtas ir “tikėjimo paveldo” dalis, kurią ganytojai ir tikintieji “saugo, išpažįsta ir bendromis pastangomis įgyvendina”, tačiau “pareiga autentiškai aiškinti Raštu ar Tradicija perduodamą Dievo žodį patikėta tiktai gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, vykdomam Jėzaus Kristaus vardu” (Dei Verbum, 10 ). Taigi galutinė instancija yra Magisteriumas, privalantis garantuoti aiškinimo autentiškumą ir prireikus nurodyti, kad toks ar anoks konkretus aiškinimas nesuderinamas su autentiška Evangelija. Jis atlieka šią užduotį Kristaus Kūno koinonia ribose, oficialiai reikšdamas Bažnyčios tikėjimą ir per tai tarnaudamas Bažnyčiai; šiuo tikslu jis tariasi su teologais, egzegetais ir kitais specialistais, kurių teisėtą laisvę pripažįsta ir su kuriais palaiko abipusį ryšį siekdamas bendro tikslo – "išlaikyti Dievo tautą išlaisvinančioje tiesoje” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Instruction sur la vocation ecclesiale du theologien, 21)