1. Pagrindinės kryptys
Norėdami įvykdyti savo užduotį,
katalikų egzegetai turi rimtai atsižvelgti į biblinio apreiškimo
istorinį pobūdį. Mat abu Testamentai žmogiškaisiais
žodžiais, turinčiais savo laiko žymę, išreiškia
istorinį apreiškimą, kuriuo, atliktu įvairiomis priemonėmis,
Dievas atskleidžia save ir išganomąjį planą. Tad egzegetai privalo naudotis
istoriniu-kritiniu metodu. Tačiau sykiu jie negali jo laikyti vieninteliu
galimu. Visi aiškinimo metodai gali pasitarnauti Biblijos egzegezei.
Aiškindami katalikų egzegetai turėtų
neužmiršti, kad tai, ką jie aiškina, yra Dievo
žodis. Jų bendroji užduotis nesibaigia atskyrus
šaltinius, nustačius formas ar atskleidus literatūrinius
metodus. Jų darbo tikslas nebus pasiektas, kol nebus atskleista biblinio
teksto kaip su dabartimi susijusiu Dievo žodžio prasmė. Dėl
to reikia atsižvelgti į įvairias hermeneutines perspektyvas,
kurios padėtų suvokti biblinės žinios aktualumą ir
leistų jai atsiliepti į šiuolaikinių Rašto
skaitytojų poreikius.
Egzegetai taip pat turi atskleisti kristologinę, kanoninę ir
ekleziologinę biblinių raštų reikšmę.
Kristologinė biblinių tekstų reikšmė ne visuomet
akivaizdi, bet kiekvieną kartą būtina ją iškelti
aikštėn kiek įmanoma. Kristui savo krauju įsteigus
Naująją Sandorą, Pirmosios Sandoros knygos neprarado savo
vertės. Įtrauktos į Evangelijos skelbimą, jos įgyja
bei parodo savo pilnatvišką reikšmę “Kristaus slėpinyje” (plg. Ef 3,
4), kurio daugelį aspektų atskleidžia pačios
atsiskleisdamos jo šviesoje. Šios knygos iš tiesų
rengė Dievo tautą jo atėjimui (plg. Dei Verbum, 14–16).
Kiekviena Biblijos knyga buvo parašyta siekiant skirtingo tikslo ir
turėjo specifinę reikšmę, tačiau, tapusi kanoninės
visumos dalis, pasirodė esanti platesnės prasmės turėtoja.
Egzegeto užduotis apima ir Augustino ištarmės
išskleidimą: Novum in Vetere latet, et in Novo Vetus patet (plg. Šv.
Augustinas. Quaest. in Hept., 2, 73, CSEL 28, III, 3 p. 141).
Egzegetams taip pat privalu
parodyti Biblijos ir Bažnyčios ryšį. Biblija atsirado tikinčiųjų
bendruomenėse. Ji išreiškia Izraelio, vėliau – ankstyvųjų
krikščionių bendruomenės tikėjimą. Kartu su iki
jos buvusia, ją lydinčia ir maitinančia gyvąja Tradicija
(plg. Dei Verbum, 212), ji ir šiandien yra privilegijuota
Dievo priemonė Bažnyčiai, kaip Dievo tautai, vadovauti,
statydinti ir brandinti. Nuo bažnytinio matmens neatsiejamas
ekumeninis aspektas.
Kadangi Biblija išreiškia
išganymo planą, Dievo skirtą visiems žmonėms, egzegeto
užduočiai taip pat būdingas visuotinis matmuo, reikalaujantis dėmesingumo
kitoms religijoms bei dabartinio pasaulio lūkesčiams.
|