3. Mokymas

Susirinkimo pareiškimas taip pat leidžia suvokti, koks svarbus vaidmuo tenka egzegezės dėstymui teologijos fakultetuose, seminarijose ir vienuolių studijų namuose. Akivaizdu, jog studijų lygis visais atvejais nebus vienodas. Apskritai pageidautina, kad egzegezės mokytų ir vyrai, ir moterys. Fakultetuose derėtų dėstyti daugiau technikos dalykus, seminarijose labiau orientuotis į pastoraciją. Tačiau visur privalu garantuoti rimtą intelektinį matmenį. Antraip Dievo žodis nebus pakankamai gerbiamas.

Egzegezės dėstytojai turėtų perteikti savo studentams gilią pagarbą Šventajam Raštui parodydami, kodėl jis taip nusipelno dėmesingų bei objektyvių tyrimų, geriau išryškinančių jo literatūrinę, istorinę, visuomeninę ir teologinę vertę. Negalima tenkintis vien pasyviai priimamų žinių perteikimu, bet būtina supažindinti su egzegetiniais metodais, paaiškinant pagrindines operacijas, kad studentai gebėtų patys daryti sprendimus. Laikui esant ribotam, derėtų pakaitomis taikyti du mokymo būdus – viena vertus, sintetines apžvalgas, supažindinančias su visų Biblijos knygų tyrinėjimo pradmenimis, nepaliekant nuošalyje nė vienos svarbios nei Senojo Testamento, nei Naujojo Testamento vietos, ir, kita vertus, kelių gerai parinktų tekstų gilią analizę, kuri kartu supažindintų su egzegezės praktika. Ir vienu, ir kitu atveju reikia stengtis nebūti vienpusiškam, tai yra neapsiriboti nei dvasiniais komentarais be istorinio-kritinio pagrindo, nei istoriniais-kritiniais komentarais be dvasinio ir mokymo turinio (plg. Divino afflante Spirit: EB, 551–552; Popiežiškoji Biblijos komisija. De Sacra Scriptura recte docenda: EB, 598). Mokant privalu atskleisti biblinių raštų istorines šaknis, jų kaip dangiškojo Tėvo asmeninio žodžio, su meile adresuojamo savo vaikams (plg. Dei Verbum, 21), aspektą ir nepamainomą vaidmenį pastoracinėje tarnyboje (plg. 2 Tim 3, 16).