|
2. Egzegezė ir dogminė teologija
Šventasis Raštas, nors ir ne vienintelis locus theologicus,
yra privilegijuotas teologinių tyrimų pagrindas. Teologams,
norintiems aiškinti Šventąjį Raštas moksliškai
tiksliai ir apibrėžtai, reikia egzegetų darbo. Savo ruožtu
egzegetai turėtų kreipti savo tyrimus taip, kad “Šventojo
Rašto studijos” galėtų veiksmingai būti “tarsi teologijos
siela” (Dei Verbum, 24). Siekiant to jiems reikėtų
ypatingą dėmesį skirti religiniam biblinių raštų turiniui.
Egzegetai gali padėti dogminės teologijos specialistams
išvengti dviejų kraštutinumų: viena vertus, dualizmo,
visiškai atskiriančio mokymo tiesą nuo jo kalbinės
išraiškos, kaip nesvarbios, ir, kita vertus, fundamentalizmo, kuris,
painiodamas, kas žmogiška ir kas dieviška, apreikštąja
tiesa laiko net istoriškai sąlygotus žmogiškosios
išraiškos aspektus.
Norint šių kraštutinumų išvengti, reikia skirti
neatskiriant, taigi susitaikyti su nuolatine įtampa. Dievo žodis
išreiškė save žmogiškųjų autorių
kūriniuose. Žodžiai ir mintys yra kartu ir Dievo, ir
žmogaus taip, kad viskas Biblijoje kyla kartu ir iš Dievo, ir iš
įkvėptojo autoriaus. Tačiau tai nereiškia, kad Dievas
suteikė absoliučią vertę istoriškai sąlygotai
savo naujienos apraiškai. Jo naujieną galima aiškinti bei
aktualizuoti, tai yra atskirti, bent iš dalies, nuo praeities istorinio
sąlygotumo ir perkelti į dabartines istorines sąlygas. Pagrindus
šiai operacijai deda egzegetas, o ją tęsia dogminės
teologijos specialistas, atsižvelgdamas į kitus loci theologici, veikiančius
dogmos plėtojimą.
|