3. Egzegezė ir moralės teologija
Analogiškai galima pasakyti ir apie egzegezės ir moralės
teologijos ryšius. Išganymo istorijos pasakojimus Biblija artimai
susieja su daugybe pamokymų teisingo elgesio klausimais: įsakymus,
draudimus, teisinius priesakus, pranašų kaltinimus bei raginimus,
išminčių patarimus. Viena iš egzegezės
užduočių yra nustatyti šios gausios medžiagos
reikšmę ir parengti sąlygas moralės teologo darbui.
Ši užduotis nelengva, nes bibliniuose tekstuose dažnai
neskiriama visuotinės moralės taisyklės, ritualinio švarumo
priesakai ir dalinės teisės potvarkiai. Viskas pateikiama kartu. Kita
vertus, Biblija atspindi smarkią moralės kaitą,
užbaigtą Naujajame Testamente. Tad neužtenka rasti kokią
nors Senajame Testamente paliudytą poziciją moralės srityje
(pavyzdžiui, vergovės, skyrybų ar naikinimo karo metu
praktiką), kad ji ir toliau liktų galiojanti. Reikia įžvalgumo,
padedančio suvokti moralinės sąmonės pažangą.
Senojo Testamento raštuose buvo “netobulų bei laiko
sąlygotų dalykų” (Dei Verbum, 15), kurių
dieviškoji pedagogika negalėjo iš karto pašalinti. Net
Naująjį Testamentą nelengva nagrinėti moralės
požiūriu, nes jame dažnai kalbama vaizdingai, paradoksaliai ar
net provokuojamai, ir krikščionių santykis su žydų
Įstatymu yra aštrių diskusijų objektas.
Moralės teologai pagrįstai kelia egzegetams daug svarbių
klausimų, galinčių pagyvinti pastarųjų tyrimus.
Daugeliu atveju būtų galima atsakyti, jog nė viename bibliniame
tekste tokia problema nėra aiškiai aptariama. Bet net tada Biblijos,
kaip nepaprastai dinamiškos visumos, liudijimas galėtų
padėti nustatyti vaisingą kryptį. Svarbiausiais moralės
klausimais Dekalogas turi pamatinę reikšmę. Jau Senajame
Testamente yra principų ir vertybių, reikalaujančių
elgesio, atitinkančio žmogaus asmens, “sukurto pagal Dievo
paveikslą” (Pr 1, 27), orumą. Naujajame Testamente dėl
Dievo meilės apreiškimo Kristuje šie principai bei vertybės
dar labiau išryškėja.
|