4. Skirtingi požiūriai ir būtina sąveika

1988 metų dokumente apie dogmų aiškinimą Tarptautinė teologijos komisija priminė šiuolaikiniais laikais kilusį konfliktą tarp egzegezės ir dogminės teologijos ir po to pabrėžė teigiamą moderniosios egzegezės indėlį į sisteminę teologiją (L’interpretation des dogmes, 1988, C.I, 2). Didesnio tikslumo dėlei naudinga pridurti, kad konfliktą sukėlė liberalioji egzegezė. Tarp katalikų egzegezės ir dogminės teologijos nebuvo konflikto bendrąja prasme, būta tiktai stiprios įtampos momentų. Tačiau tiesa, kad tokia įtampa gali išsigimti į konfliktą, jei abiejų pusių teisėti požiūrio skirtumai tiek paaštrės, kad taps nesutaikomomis priešybėmis.

Požiūriai iš tiesų skirtingi, ir turi tokie būti. Pirmutinė egzegeto užduotis yra tiksliai nustatyti biblinių tekstų prasmę atsižvelgiant į jų tikrąjį kontekstą, tai yra pirmiausia jų literatūrinį ir ypatingą istorinį, o paskui ir platesnį Šventojo Rašto kanono kontekstą. Vykdydamas šią užduotį, egzegetas iškelia aikštėn teologinę tekstų prasmę, jei jie tokiu matmeniu pasižymi. Taip tampa galimas tęstinumo ryšys tarp egzegezės ir tolesnės teologinės refleksijos. Tačiau požiūrio taškas nėra toks pats, nes egzegeto užduotis yra iš pagrindų istorinė bei aprašomoji ir apsiriboja Biblijos aiškinimu.

Dogminės teologijos specialistas atlieka spekuliatyvesnį ir sistemiškesnį darbą. Dėl šios priežasties jie domisi tiktai tam tikrais Biblijos tekstais bei aspektais ir, be to, atsižvelgia į daug kitokių duomenų, kurie nėra bibliniai, – patristikos raštus, susirinkimų apibrėžimus, kitus Magisteriumo dokumentus, liturgiją, – taip pat filosofines sistemas ir dabarties kultūrinę, socialinę bei politinę situaciją. Jo užduotis yra ne aiškinti Bibliją, bet pateikti visapusiškai apmąstytą krikščioniškojo tikėjimo sampratą, apimančią visus jo matmenis ir ypač jo lemiamą ryšį su žmogaus egzistencija.

Dėl savo spekuliatyvios bei sisteminės pakraipos teologija neretai pasiduodavo pagundai traktuoti Bibliją kaip dicta probantia, tarnaujančių doktrinos tezėms patvirtinti, rezervuarą. Mūsų dienomis dogminės teologijos specialistai gyviau suvokia literatūrinio ir istorinio konteksto svarbą teisingam senųjų tekstų aiškinimui ir yra vis labiau nusistatę bendradarbiauti su egzegetais.

Biblija, kaip rašytinis Dievo žodis, turi tiek daug reikšmių, kad jų visų nei apčiuopti, nei aprėpti nepajėgi jokia sisteminė teologija. Viena iš pagrindinių Biblijos funkcijų – būti rimtu iššūkiu teologinėms sistemoms ir nuolat priminti svarbius dieviškojo apreiškimo bei žmogiškosios tikrovės aspektus, kartais užmirštamus ar apleidžiamus sisteminėje refleksijoje. Egzegetinės metodologijos atnaujinimas gali prisidėti prie tokio suvokimo.

Atitinkamai ir egzegezei reikia būti atvirai teologiniam tyrinėjimui. Tai skatintų ją kelti tekstams svarbius klausimus ir geriau įžvelgti visą jų reikšmę bei vaisingumą. Mokslinis Biblijos tyrinėjimas negali atsiriboti nei nuo teologinių tyrimų, nei nuo Bažnyčios dvasinės patirties bei įžvalgumo. Egzegezė vaisingiausia tada, kai vykdoma gyvo krikščionių bendruomenės tikėjimo, nukreipto į viso pasaulio išganymą, aplinkoje.