1. Principai
Aktualizacijos praktika remiasi šiais principais:
Aktualizacija galima, nes biblinio teksto prasmės pilnatvė
suteikia jam išliekamąją vertę visose epochose ir
kultūrose (plg. Iz 40, 8; 66, 18–21; Mt 28, 19). Biblinė
naujiena gali sykiu ir susilpninti, ir praturtinti kiekvienos kartos
vertybių sistemas bei elgesio normas.
Aktualizacija būtina, nes Biblijos tekstai, kad ir turi
išliekamąją vertę, buvo sukurti atsižvelgiant į
praeities aplinkybes ir skirtingų epochų sąlygota kalba. Norint
atskleisti šių tekstų reikšmę šių dienų
vyrams ir moterims, jų naujieną būtina taikyti prie esamų
aplinkybių ir išreikšti kalba, suprantama dabartinei epochai.
Tam reikia hermeneutinių pastangų, kuriomis būtų siekiama
per istorinius sąlygiškumus įžiūrėti esminius
naujienos elementus.
Aktualizacijai visada privalu atsižvelgti į sudėtingus
ryšius, krikščioniškoje Biblijoje egzistuojančius tarp
Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, nes Naujasis Testamentas pateikia save
kaip Senojo Testamento išpildymą bei viršijimą.
Aktualizacija vyksta derėdama su tokia dinamiška vienybe.
Aktualizacija galima dėl tikėjimo bendruomenės gyvosios tradicijos
dinamiškumo. Ši bendruomenė yra bendruomenių, kuriose
Šventasis Raštas atsirado, buvo išlaikytas bei perteiktas,
tąsa. Aktualizacijoje tradicijai tenka dvejopas vaidmuo: viena vertus, ji
apsaugo nuo klaidingų aiškinimų, kita vertus, laiduoja pradinės
dinamikos perteikimą.
Tad aktualizacija nėra manipuliavimas tekstais. Tai reiškia ne
naujų nuomonių ar ideologijų piršimą bibliniams
raštams, bet sąžiningą tekstų dabarčiai turimos
šviesos paiešką. Biblijos tekstas krikščionių
Bažnyčiai autoritetingas visais laikais, ir nors nuo jo sukūrimo
prabėgo daug amžių, jis tebelieka pirmutinis vadovas, kuriuo
nevalia manipuliuoti. Bažnyčios Magisteriumas “nėra
aukščiau Dievo žodžio, bet jam tarnauja, mokydamas tiktai
to, kas perteikta; Dievo įgaliotas, Šventosios Dvasios padedamas; jis
klausosi jo su meile, šventai jį saugo bei ištikimai
aiškina” (Dei Verbum, 10).
|