B. ĮKULTŪRINIMAS
Aktualizaciją, leidžiančią Biblijai likti vaisingai
įvairiais laikais ir įvairiose vietose, papildo
įkultūrinimas, laiduojantis, jog Biblijos naujiena suleis šaknis
įvairiausiose dirvose. Ši įvairovė niekad nėra totalinė.
Iš tiesų kiekviena autentiška kultūra savaip yra Dievo nustatytų
visuotinių vertybių turėtoja.
Teologinis įkultūrinimo pagrindas yra tikėjimo
įsitikinimas, jog Dievo žodis peržengia kultūras, kuriomis
jis buvo išreikštas, ir pasižymi gebėjimu sklisti kitose
kultūrose taip, kad galėtų pasiekti visus žmones jų gyvenamoje
kultūrinėje aplinkoje. Šis įsitikinimas kyla iš
pačios Biblijos, kuri jau nuo Pradžios knygos pasuka visuotinumo
kryptimi (Pr 1, 27–28), tęsia ją palaiminimu,
pažadėtu visoms tautoms per Abraomą ir jo palikuonis (Pr
12, 3; 18, 18), ir galutinai patvirtina skelbdama
krikščioniškąją Evangeliją “visoms tautoms” (Mt
28, 18–20; Rom 4, 16–17; Ef 3, 6).
Pirmasis įkultūrinimo etapas yra įkvėptojo Rašto vertimas
į kitą kalbą. Tai jau daryta Senojo Testamento laikais,
hebrajišką Biblijos tekstą žodžiu verčiant į
aramėjų kalbą (Neh 8, 8. 12) ir vėliau raštu
į graikų. Vertimas iš tiesų visuomet yra daugiau negu
paprastas pradinio teksto perrašymas. Perėjimas iš vienos kalbos
į kitą neišvengiamai reiškia kultūrinės aplinkos
pokytį: sąvokos nėra tapačios, skiriasi simbolių
reikšmė, nes jie susiję su kitokiomis mąstymo tradicijomis
ir kitokiais gyvenimo būdais.
Naujasis Testamentas, parašytas graikų kalba, visas
paženklintas įkultūrinimo dinamikos, nes į
žydišką-graikišką kultūrą perkelia
palestiniškąja Jėzaus naujieną, aiškiai parodydamas
norą peržengti vienos kultūrinės aplinkos ribas.
Tačiau, norint garantuoti tikrą įkultūrinimą,
biblinių tekstų vertimo, nors tai ir pamatinis etapas,
neužtenka. Įkultūrinimą turi tęsti aiškinimas,
akivaizdžiau susiejantis biblinę naujieną su vietinei
kultūrai būdingais jausenos, mąstymo, gyvenimo bei raiškos
būdais. Nuo aiškinimo pereinama prie kitų įkultūrinimo
etapų, kurių rezultatas – krikščioniškosios
kultūros ugdymas, apimantis visus egzistencijos matmenis (maldą,
darbą, visuomeninį gyvenimą, papročius, įstatymų
leidybą, mokslus ir menus, filosofinę bei teologinę
refleksiją). Dievo žodis išties yra sėkla, pasiimanti
iš žemės, kurioje pasodinta, augti bei vaisiams brandinti
naudingus elementus (plg. Ad gentes, 22). Tad krikščionys
turėtų mėginti pažinti “turtus, dosnaus Dievo
išdalytus tautoms, ir sykiu stengtis šiuos turtus nušviesti
Evangelijos šviesa, išlaisvinti ir palenkti Dievo Išganytojo
valdžiai” (Ad gentes, 11).
Kai matyti, tai ne vienakryptis, bet “abipusio praturtinimo” procesas.
Viena vertus, turtai, slypintys įvairiose kultūrose, leidžia
Dievo žodžiui subrandinti naujus vaisius ir, kita vertus, Dievo
žodžio šviesa leidžia daryti atranką iš to,
ką kultūra siūlo, atmetant kenksmingus elementus ir skatinant
vertingų plėtotę. Tikra ištikimybė Kristaus asmeniui,
jo velykinio slėpinio dinamikai ir jo meilei Bažnyčiai
turėtų padėti išvengti dviejų klaidingų
sprendimų: paviršutiniško naujienos “pritaikymo” ir
sinkretinės painiavos (plg. Ad gentes, 22).
Krikščioniškuose Rytuose ir Vakaruose Biblijos
įkultūrinimas vyko nuo pirmųjų amžių ir buvo
labai vaisingas. Tačiau jo niekada negalima laikyti užbaigtu.
Kultūroms nepaliaujamai skleidžiantis, jo reikia imtis vis iš
naujo. Neseniai evangelizuotose šalyse problema yra kitokia. Misionieriai
neišvengiamai atneša Dievo žodį tokiu pavidalu, kokį
jis yra įgijęs jų gimtose šalyse. Naujoms vietinėms
Bažnyčioms tenka dėti daug pastangų norint pakeisti šią
svetimą Biblijos įkultūrinimo formą ta, kuri atitinktų
jų šalių kultūrą.
|