C. NAUDOJIMASIS BIBLIJA
1. Liturgijoje
Nuo Bažnyčios pradžios
Rašto skaitymas buvo krikščioniškosios liturgijos, tam
tikra dalimi paveldėtos iš sinagoginės liturgijos, sudėtinė
dalis. Ir šiandien krikščionys sueina sąlytin su Raštu
pirmiausia per liturgiją, ypač sekmadienio Eucharistijos šventimą.
Iš esmės liturgija ir ypač
sakramentinė, kurios viršūnė yra eucharistinis šventimas,
tobuliausiai aktualizuoja biblinius tekstus, nes skelbimą perkelia į
tikinčiųjų bendruomenės, susirinkusios apie Kristų ir
norinčios artintis prie Dievo, aplinką. Tada Kristus “yra savo žodyje,
nes jis pats kalba, kai Šventasis Raštas skaitomas bažnyčioje”
(Sacrosanctum Consilium, 7). Taip rašytinis tekstas virsta gyvuoju žodžiu.
Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma stengėsi pasiūlyti
katalikams turtingesnio biblinio maisto. Sekmadienio skaitinių trijuose
cikluose privilegijuota vietą skirta evangelijoms siekiant
išryškinti Kristaus slėpinį kaip mūsų
išganymo principą. Evangelijos tekstą nuolat siejant su kokiu
nors Senojo Testamento tekstu, cikle dažnai siūloma Raštą
aiškinti tipologiškai. Tačiau, kaip žinome, tai nėra
vienintelis galimas aiškinimo būdas.
Homilija, aiškiausiai aktualizuojanti Dievo žodį, tapo
neatsiejama liturgijos dalis. Ją aptarsime vėliau, kalbėdami
apie pastoracinę tarnybą.
Skaitiniai, išleisti Susirinkimo nurodymu (Sacrosanctum Consilium,
35), turėjo padaryti Šventojo Rašto skaitymą
“apstesnį, įvairesnį ir tinkamesnį”. Tačiau dabartiniu
pavidalu jų rinkinys tik iš dalies įgyvendina šį
tikslą. Vis dėlto jų egzistavimas turėjo teigiamą
ekumeninį poveikį. Kai kuriose šalyse išaiškėjo,
kaip menkai katalikai susipažinę su Šventuoju Raštu.
Žodžio liturgija yra esminis bet kurio Bažnyčios
sakramento šventimo elementas; tai nėra paprasčiausia
skaitinių seka, nes joje turi būti skirta laiko ir tylai, ir maldai.
Ši liturgija, ypač Valandų liturgija, padėdama
krikščionių bendruomenei melstis, naudojasi Psalmynu. Himnai ir
maldos visada kupini biblinės kalbos bei jos simbolikos. Todėl labai
svarbu, kad dalyvauti liturgijoje parengtų ir per ją lydėtų
Šventojo Rašto skaitymo praktika.
Per skaitinius “Dievas prabyla į savo tautą” (Romos
Mišiolas, 33); todėl Žodžio liturgija reikalauja itin
rūpestingai skaitinius skelbti bei aiškinti. Tad ugdant būsimus
liturginio susirinkimo vadovus ir tuos, kurie juos lydi, privalu
atsižvelgti į smarkiai atnaujintos Dievo žodžio liturgijos
reikalavimus. Taip visų pastangomis Bažnyčia vykdys jai
patikėtąją misiją “nuo Dievo žodžio bei Kristaus
Kūno stalo imti gyvenimo duoną ir siūlyti ją tikintiesiems”
(Dei Verbum, 21)
|