|
3. Pastoracinėje tarnyboje
Dei Verbum (24)
siūlymą pastoracinėje tarnyboje dažnai remtis
Šventuoju Raštu galima įgyvendinti įvairiomis formomis
atsižvelgiant į ganytojų taikomas hermeneutikas ir
tikinčiųjų supratimo galimybes. Galima išskirti tris
pagrindines situacijas: katechezę, pamokslų sakymą ir
biblinį apaštalavimą. Sykiu veikia daug veiksnių,
susijusių su bendruoju krikščioniškojo gyvenimo lygmeniu.
Dievo žodžio aiškinimo katechezėje (Sacros.
Cons., 35; Direct. catech. gen., 1971, 16) pirmutinis
šaltinis yra Šventasis Raštas, kuris, aiškinamas Tradicijos
kontekste, yra katechetinio mokymo išeities taškas, pagrindas ir
norma. Vienas iš katechezės tikslų turėtų būti
supažindinti asmenį su Šventojo Rašto teisingo supratimo ir
vaisingo skaitymo, padedančio atrasti jame slypinčią
dieviškąją tiesą ir skatinančio kuo dosniau atsiliepti
į Dievo per savo žodį žmonijai adresuojamą
naujieną pradmenimis.
Katechezė turėtų remtis istoriniu dieviškojo
apreiškimo kontekstu, kad pateiktų Senojo Testamento ir Naujojo
Testamento asmenis bei įvykius Dievo plano šviesoje.
Pereinant nuo biblinio teksto prie jo išganomosios reikšmės
dabartiniams laikams, taikomos įvairios hermeneutikos,
įkvepiančios įvairias komentarų rūšis.
Katechezės vaisingumas priklauso nuo taikomos hermeneutikos vertės.
Egzistuoja pavojus pasitenkinti paviršutiniškais komentarais, kuriems
būdingas tiktai chronologinis Biblijos veikėjų bei
įvykių pateikimas.
Akivaizdu, kad per katechezę galima pasinaudoti tiktai maža
dalimi biblinių tekstų. Katechezėje paprastai ypač
naudojamasi Senojo Testamento ir Naujojo Testamento pasakojimais, akcentuojamas
Dekalogas. Tačiau jai derėtų tokį patį
dėmesį skirti ir pranašų žodžiams, išminties
mokymui ir didžiosioms kalboms evangelijose, kaip antai Kalno pamokslas.
Supažindinti su evangelijomis reikia taip, kad tai kreiptų į
susitikimą su Kristumi, kuris yra viso biblinio apreiškimo raktas ir
perduoda Dievo kvietimą, į kurį kiekvienas turi atsiliepti.
Pranašų ir “žodžio tarnų” (Lk 1, 2) žodis
turėtų pasirodyti kaip kreipimasis į šiandienius
krikščionis.
Analogiškos pastabos tinka ir pamokslo tarnybai, kuriai
senuosiuose tekstuose reikia surasti dvasinio maisto, skirto dabartiniams
krikščionių bendruomenės poreikiams.
Šiandien pamokslo tarnyba pirmiausia vykdoma eucharistinio
šventimo pirmosios dalies pabaigoje, sakant homiliją, kuria
palydimas Dievo žodžio skelbimas.
Aiškinant biblinius tekstus per homiliją, neįmanoma
įsigilinti į daugelį detalių. Todėl derėtų
iškelti aikštėn pagrindinius tų tekstų momentus,
labiausiai nušviečiančius tikėjimą ir
skatinančius asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo
gyvenimo pažangą. Pateikiant šiuos momentus, reikia siekti
jų aktualizacijos bei įkultūrinimo, kaip sakyta anksčiau.
Tam būtini tinkami hermeneutikos principai. Stokojant pasirengimo
šioje srityje, sunku nepasiduoti pagundai liautis gilinusis į
biblinius skaitinius ir tenkintis moralizavimu ar kalbėjimu apie aktualias
problemas, nenušviečiant jų Dievo žodžiu.
Padedant egzegetams įvairiose šalyse parengta publikacijų,
skirtų padėti atsakingiems ganytojams teisingai aiškinti liturginius
Biblijos skaitinius ir tinkamai juos aktualizuoti. Pageidautina, kad
panašios pastangos pasklistų plačiau.
Neabejotinai reikėtų vengti vienpusiško tikintiesiems
tenkančių pareigų akcentavimo. Biblinė naujiena
turėtų išlaikyti gerosios naujienos apie Dievo siūlomą
išganymą pobūdį. Pamokslas bus naudingesnis ir artimesnis
Biblijai, jei pirmiausia padės tikintiesiems “pažinti Dievo
dovaną” (plg. Jn 4, 10) tokią, kokia ji apreikšta
Rašte, ir teigiamai suvokti iš to kylančius reikalavimus.
Biblinio apaštalavimo tikslas yra skleisti Bibliją kaip Dievo žodį ir gyvenimo
šaltinį. Pirmiausia skatinama versti Bibliją į
įvairias kalbas ir tuos vertimus platinti. Tokia veikla sužadinama ir
palaikoma daug iniciatyvų: Biblijos grupių kūrimasis, Biblijos
konferencijos, Biblijos savaitės, žurnalų ir knygų
publikavimas ir t. t.
Svarbus vaidmuo tenka Bažnyčios asociacijoms bei
sąjūdžiams, itin akcentuojantiems Biblijos skaitymą
tikėjimo bei krikščioniškosios veiklos perspektyvoje.
Daugelis “bazinių bendruomenių” savo susirinkimus skiria Biblijai ir
kelia sau trejopą tikslą: pažinti Bibliją, kurti
bendruomenę ir tarnauti žmonėms. Ir čia, norint
išvengti netikusiai pagrįstų aktualizacijų, reikia
egzegetų pagalbos. Vis dėlto džiugu matyti Bibliją
paprastų žmonių, vargšų rankose; jie gali ją
aiškinti bei aktualizuoti dvasiniu bei egzistenciniu požiūriu
skvarbesnėje šviesoje negu tie, kurie remiasi savimi
pasitikinčiu mokslu (plg. Mt 11, 25).
Vis didėjantis žiniasklaidos – spaudos, radijo, televizijos –
vaidmuo verčia šiomis priemonėmis aktyviai skleisti Dievo
žodį ir Biblijos pažinimą. Jų labai ypatingi aspektai
bei, kita vertus, poveikis plačiajai publikai reikalauja specialaus
pasirengimo, kuris padėtų išvengti apgailėtinų
improvizacijų ar prasto skonio stulbinančių efektų.
Katechezėje, per pamokslus ir biblinį apaštalavimą
Biblijos tekstą visada privalu pateikti su jam priderama pagarba.
|