IŠVADOS
 

Pirma išvada, kurią galima padaryti iš to, kas pasakyta per šį ilgą, tačiau sykiu kai kuriais klausimais pernelyg trumpą dėstymą, būtų ta, kad biblinė egzegezė Bažnyčioje ir pasaulyje atlieka nepamainomą užduotį. Troškimas suprasti Bibliją be jos būtų iliuzija ir reikštų pagarbos įkvėptajam Raštui stygių.

Fundamentalistai, norėdami pažeminti egzegetus iki vertėjų rango (ar nesuvokdami, kad Biblijos vertimas jau yra egzegetinis darbas) ir atsisakydami vadovautis jais savo tyrinėjimuose, neatsižvelgia į tai, jog – kad ir pagirtinai rūpindamiesi savo ištikimybe visam Dievo žodžiui – jie pasuka keliais, vedančiais tolyn nuo tikslios biblinių tekstų prasmės ir nuo Įsikūnijimo padarinių visiško priėmimo. Amžinasis Žodis įsikūnijo tam tikroje istorijos epochoje, aiškiai apibrėžtoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kiekvienas, trokštantis jį suprasti, turi nuolankiai jo ieškoti ten, kur jis pasidarė girdimas, neatsisakydamas būtinos žmogiškojo išmanymo pagalbos. Kreipdamasis į vyrus ir moteris nuo Senojo Testamento epochos pradžios, Dievas naudojosi visomis žmogiškosios kalbos galimybėmis, tačiau, kita vertus, turėjo padaryti savo žodį priklausomą nuo visokiausių tos kalbos sąlygotybių. Tikra pagarba įkvėptajam Raštui reikalauja visomis išgalėmis stengtis suvokti jo prasmę. Nė vienam krikščioniui neįmanoma pačiam atlikti visokiausio pobūdžio tyrimų, leidžiančių geriau suprasti biblinius tekstus. Ši užduotis patikėta egzegetams, šioje srityje atsakingiems už visų gėrį.

Antra išvada būtų ta, kad pati biblinių tekstų prigimtis reikalauja, jog aiškintojai ir toliau taikytų istorinį-kritinį metodą, bent jo pagrindines operacijas. Biblija išties yra ne belaikių tiesų tiesioginis apreiškimas, bet Dievo įsikišimų, per kuriuos Dievas apsireiškia žmogiškojoje istorijoje, rašytinis liudijimas. Kitaip negu kitų religijų sakralinės doktrinos, Biblijos naujiena tvirtai įsišaknijusi istorijoje. Todėl biblinių raštų neįmanoma teisingai suprasti negvildenant jų atsiradimą sąlygojusių istorinių aplinkybių. ”Diachroniniai” tyrimai visada būtini egzegezei. Kad ir kokios naudingos, “sinchroninės” prieitys negali jų pakeisti. Norėdamos būti vaisingos, jos pirma turi pripažinti pirmųjų išvadas, bent pagrindiniais bruožais.

Tačiau, patenkinusios šią sąlygą, sinchroninės prieitys (retorinė, naratyvinė, semiotinė ir kitos) pajėgios iš dalies atnaujinti egzegezę ir duoti daug naudos. Istorinis-kritinis metodas negali pretenduoti į monopolį. Jis turi suvokti savo ribas, taip pat jam gresiančius pavojus. Naujausia filosofinių hermeneutikų raida ir, kita vertus, pastabos, mūsų pareikštos kalbant apie aiškinimą biblinėje Tradicijoje ir Bažnyčios Tradicijoje, iškelia aikštėn daug aiškinimo problemos aspektų, kuriuos istorinis-kritinis metodas buvo linkęs ignoruoti. Rūpindamasis tekstų prasme jų pradinėje istorinėje aplinkoje, šis metodas kartais pasirodydavo nepakankamai dėmesingas dinaminiam reikšmės aspektui ir prasmės plėtojimosi galimybėms. Neperžengdamas redagavimo tyrinėjimo ribų ir panirdamas vien į tekstų šaltinių bei sluoksnių problemas, jis iki galo neatlieka egzegetinės užduoties.

Ištikimybė didžiajai Tradicijai, kurią liudija pati Biblija, turėtų skatinti katalikiškąją egzegezę kiek įmanoma vengti tokio profesinio šališkumo ir išlaikyti savo kaip teologinės disciplinos, kurios pagrindinis tikslas yra gilinti tikėjimą, tapatybę. Tai nereiškia nei menkesnio įsitraukimo į griežtesnius mokslinius tyrimus, nei metodų iškraipymo turint apologetinius tikslus. Kiekvienai tyrimų sričiai (teksto kritikai, lingvistiniams tyrimams, literatūros analizei ir t. t.) būdingos savos taisyklės, kurių reikia laikytis visiškai autonomiškai. Tačiau nė viena šių specializacijų nėra savitikslė. Organizuojant egzegetinio darbo visumą, niekada nevalia išleisti iš akių pagrindinio tikslo ir vengti energijos švaistymo. Katalikiškoji egzegezė neturi teisės panašėti į vandens tėkmę, pradingstančią hiperkritinės analizės smėlyje. Bažnyčioje ir pasaulyje ji turi atlikti gyvybiškai svarbią funkciją – prisidėti prie autentiškesnio įkvėptųjų Raštų turinio perteikimo.

Būtent šia linkme ir krypsta jos pastangos, lydimos kitų teologinių disciplinų atnaujinimo ir Dievo žodžio aktualizacijos bei įkultūrinimo darbo. Reikia tikėtis, jog šis dokumentas, kuriame nagrinėjama dabartinė problematika ir pateikiami keli apmąstymai šia tema, padės visiems aiškiau suvokti katalikų egzegetų vaidmenį.

Roma, 1993 m. balandžio 15 d.