A. DABARTINĖ PROBLEMATIKA
 

Biblijos aiškinimo problema nėra šiuolaikinis išradimas, kaip kartais norima įteigti. Pati Biblija liudija, kad ją aiškinti gali būti sunku. Greta skaidrių tekstų, joje pasitaiko ir miglotų vietų. Skaitydamas tam tikras Jeremijo pranašystes, Danielius ilgai ieškojo jų prasmės (Dan 9, 2). Kaip rašoma Apaštalų darbuose, skaitydamas Izaijo knygą (Iz 53, 7–8) panašioje situacijoje atsidūrė pirmojo amžiaus etiopas, kuris pripažino, jog jam reikalingas aiškintojas (Apd 8, 30–35). Antrajame Petro laiške teigiama, “kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama (2 Pt 1, 20), ir, kita vertus, pastebima, jog apaštalo Pauliaus laiškuose “esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami kaip ir kitus raštus, savo pačių pražūčiai” (2 Pt 3, 16)

Taigi problema sena, tačiau laikui bėgant ji darėsi vis aktualesnė: dabar norintis įsijausti į Biblijos įvykius ir žodžius skaitytojas turi persikelti dvidešimt ar trisdešimt amžių į praeitį, ir tai nėra lengva. Kita vertus, dėl humanitarinių mokslų padarytos pažangos šiais laikais aiškinimo klausimai tapo sudėtingesni. Senovės tekstams studijuoti imta taikyti mokslinius metodus. Kiek šie metodai tinka Šventajam Raštui aiškinti? Vadovaudamasi pastoracine išmintimi, Bažnyčia šio klausimo atžvilgiu ilgą laiką laikėsi labai santūriai, nes neretai metodai, kad ir turintys teigiamų elementų, buvo susiję su krikščionybei priešingomis pozicijomis. Galiausiai atsirado teigiamų poslinkių, kuriuos ženklino popiežių dokumentai nuo Leono XIII enciklikos Providentissimus Deus (1893 lapkričio 18) iki Pijaus XII enciklikos Divino afflante Spiritu (1943 rugsėjo 30) bei patvirtino Popiežiškosios Biblijos komisijos deklaracija Sancta Mater Ecclesia (1964 balandžio 21) ir ypač Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 lapkričio 18).

Tokio konstruktyvaus požiūrio vaisiai buvo akivaizdūs. Biblijos studijos Katalikų Bažnyčioje labai suklestėjo, ir jų mokslinę vertę imta vis labiau pripažinti tiek mokslo pasaulyje, tiek tarp tikinčiųjų. Pastebimai palengvėjo ekumeninis dialogas. Sustiprėjusi Biblijos įtaka teologijai prisidėjo prie teologinio atsinaujinimo. Padidėjęs katalikų domėjimasis Biblija skatino krikščioniškojo gyvenimo pažangą. Visi, kurie šioje srityje yra įgiję rimtą išsilavinimą, mano, jog neįmanoma grįžti į ikikritinio aiškinimo stadiją, pagrįstai jų laikomą nepakankama.

Tačiau labiausiai paplitęs mokslinis metodas – istorinis-kritinis, – nevaržomai taikomas egzegezėje, įskaitant katalikiškąją, sykiu yra kvestionuojamas: viena vertus, kitų metodų ir prieičių mokslo pasaulyje atsiradimo, kita vertus, kritikos, reiškiamos daugelio krikščionių, laikančių jį nepakankamu žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos. Istoriniam-kritiniam metodui, ypač dėmesingam, kaip rodo metodo pavadinimas, tekstų ar tradicijų istorinei raidai laikų kaitoje – arba diachronijai, – tam tikrose srityse tenka varžytis su metodais, pabrėžiančiais sinchroninį tekstų supratimą, tai yra tokį, kuris susijęs su jų kalba, kompozicija, naratyvine struktūra ar įtaigumo geba. Negana to, daugelis tyrinėtojų, užuot stengęsi diachroniniais metodais rekonstruoti praeitį, mieliau ėmė kelti klausimus patiems tekstams, įkomponuodami juos į šių laikų perspektyvą filosofiniu, psichoanalitiniu, sociologiniu, politiniu ar kitokiu požiūriu. Toks metodų bei prieičių pliuralizmas vieniems brangintinas kaip turtingumo rodiklis, kitiems kelia didžiulės sumaišties įspūdį.

Ši tikra ar tiktai regima sumaištis suteikė naujų argumentų mokslinės egzegezės priešininkams. Konfliktuojančios interpretacijos, jų tvirtinimu, rodo, jog pajungiant biblinius tekstus mokslinių metodų reikalavimams nieko neįgyjama, bet, priešingai, daug ko netenkama. Jie pabrėžia, kad mokslinė egzegezė trikdo bei verčia suabejoti daugybe dalykų, kurie iki tol būdavo nesunkiai priimami, skatina kai kuriuos egzegetus užimti pozicijas, priešingas Bažnyčios tikėjimui tokiais svarbiais klausimais kaip Jėzaus nekaltas prasidėjimas bei jo stebuklai ir net jo prisikėlimas bei dieviškumas.

Pasak jų, mokslinė egzegezė net ir tada, kai nesukelia tokių neigiamų nuostatų, visiškai nevaisinga krikščioniškojo gyvenimo pažangos požiūriu. Užuot padariusį kelią prie Dievo žodžio gyvųjų versmių lengvesnį bei patikimesnį, ji paverčia Bibliją uždara knyga, kurios aiškinimas, visada problemiškas, negalimas be įmantrių techninių priemonių ir dėl to tampa keliems specialistams rezervuota sritimi. Jiems kai kas taiko Evangelijos posakį: “Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte” (Lk 11, 52; plg. Mt 23, 13)

Todėl laikomasi nuomonės, kad kantrų mokslinį egzegetinį triūsą būtina pakeisti paprastesnėmis prieitimis, pavyzdžiui, vienokiomis ar kitokiomis sinchroninio skaitymo praktikomis, kurių, manoma, pakanka, arba, atmetant visas studijas, giriamas vadinamasis “dvasinis” Biblijos skaitymas, suprantamas kaip vien asmeniniu subjektyviu įkvėpimu besivadovaujantis bei šiam įkvėpimui maitinti skirtas skaitymas. Kai kas Biblijoje pirmiausia ieško savaip įsivaizduojamo Kristaus ir savo spontaniškų religinių jausmų patenkinimo. Kiti teigia čia randą tiesioginius atsakymus į visokiausius asmeninius ar su bendruomene susijusius klausimus. Daugelis sektų kaip vienintelį tikrą perša aiškinimą, kurį jos neva gavusios apreiškimu.