1. Metodo istorija

Norint teisingai įvertinti šį metodą tokį, koks jis yra dabar, derėtų žvilgterėti į jo istoriją. Kai kurie šio aiškinimo metodo elementai labai seni. Jie buvo taikomi antikoje klasikinės literatūros graikų komentatorių ir vėliau, patristikos laikotarpiu, tokių autorių kaip Origenas, Jeronimas ir Augustinas. Metodas tuomet buvo dar menkai išplėtotas. Jo šiuolaikinės formos yra tobulinimo, ypač suaktyvėjusio nuo Renesanso humanistų bei jų recursus ad fontes laikų, rezultatas. Naujojo Testamento teksto kritika kaip mokslinė disciplina galėjo imti vystytis tiktai nuo 1800 metų, kai atsiskyrė nuo Textus receptus. Tuo tarpu literatūros kritikos pradžia laikytinas XVII amžiuje pasirodęs Richardo Simono veikalas, kuriame jis atkreipė dėmesį į Penkiaknygėje pasitaikančius pasikartojimus ir turinio bei stiliaus skirtumus, sunkiai suderinamus su vienam asmeniui, Mozei, priskiriama viso teksto autoryste. XVIII amžiuje Jean Austruc'as dar tenkinosi paaiškinimu, jog Mozė, kurdamas Pradžios knygą, naudojosi keliais (pirmiausia, dviem pagrindiniais) šaltiniais, tačiau vėliau kritika vis ryžtingiau ginčijo Penkiaknygės priskyrimą Mozei. Ilgą laiką literatūros kritika vien stengėsi išskirti tekstuose įvairius šaltinius. Taip XIX amžiuje išsirutuliojo vadinamoji "dokumentų hipotezė", siekusi paai?kinti Penkiaknygės redagavimą. Pagal ją, į vieną buvo sulydyti keturi iš dalies paraleliški, tačiau skirtingų epochų dokumentai – Jahvisto (J), Elohisto (E), Deuteronomo (D) ir Kunigiškojo autoriaus (P: Priesterschrift). Būtent šiuo pastaruoju dokumentu, struktūruodamas visumą, rėmėsi galutinis redaktorius. Analogiškai, siekiant paaiškinti trijose sinpotinėse evangelijose pastebėtus sutapimus bei skirtumus, remtasi "dviejų šaltinių" hipoteze, pagal kurią Mato ir Luko evangelijos buvo sukurtos remiantis dviem pagrindiniais šaltiniais, būtent – Morkaus evangelija ir Jėzaus posakių rinkiniu (pavadintu Q pagal vokišką žodį Quelle – šaltinis). Iš esmės abi šios hipotezės mokslinėje egzegezėje tebėra pripažįstamos, nors ir yra ginčų objektas.

Siekdama nustatyti biblinių tekstų chronologiją bei įvairius šaltinius, literatūros kritika apsiribojo teksto skaidymu bei narstymu ir neskyrė pakankamai dėmesio biblinio teksto galutinei struktūrai ir naujienai, kurią jis išreiškia dabartiniu savo pavidalu, tai yra menkai vertino redaktorių darbą. Dėl šios priežasties istorinė-kritinė egzegezė galėjo pasirodyti kaip griaunanti bei ardanti tekstą, juolab kad kai kurie egzegetai, veikiami lyginamosios religijų istorijos – tokios, kokia tuo metu buvo praktikuojama – arba remdamiesi filosofinėmis pažiūromis, neigiamai vertindavo Bibliją.

Hermannas Gunkelis išlaisvino metodą iš taip suprantamos literatūros kritikos geto. Nors ir toliau laikydamas Penkiaknygės knygas kompiliacijomis, jis sutelkė dėmesį į ypatingą skirtingų teksto dalių struktūrą. Jis stengėsi nustatyti kiekvienos žanrą (pavyzdžiui, ar tai “legenda”, ar “himnas”) ir jų pradinę aplinką arba Sitz im Leben (pavyzdžiui, teisinę, liturginę ir t. t. aplinką). Šį literatūrinių žanrų tyrinėjimą lydėjo kritinis formų studijavimas (Formgeschichte), sinoptinių evangelijų egzegezėje pradėtas Martino Dibelijaus ir Rudolfo Bultmanno. Pastarasis susiejo Formgeschichte studijas su egzistencialistinės Martino Heidegerio filosofijos įkvėpta bibline hermeneutika. Todėl į Formgeschichte dažnai būdavo žiūrima labai atsargiai. Nepaisant to, taikant šį metodą kaip tokį, tapo aišku, kad Naujojo Testamento tradicija kilo ir susiformavo krikščionių bendruomenėje, arba ankstyvojoje Bažnyčioje, pereidama nuo paties Jėzaus skelbimo prie skelbimo, kad Jėzus yra Kristus. Formgeschichte papildė Redaktionsgeschichte, arba kritinės redagavimo studijos. Jomis stengiamasi išryškinti asmeninį kiekvieno evangelisto indėlį ir teologinę orientaciją, kuria jie vadovavosi redaguodami. Ėmus taikyti šį metodą, istorinio-kritinio metodo skirtingų stadijų seka pasidarė labiau užbaigta: nuo teksto kritikos pereinama prie skaidančios literatūros kritikos (šaltinių tyrinėjimai), tada prie kritinio formų studijavimo ir galiausiai prie redagavimo analizės, dėmesingos teksto visumai. Taip tapo įmanoma daug tiksliau suvokti Biblijos autorių bei redaktorių siekius, taip pat naujieną, kurią jie norėjo perteikti pirmiesiems adresatams. Istoriniam-kritiniam metodui tai garantavo pirmaeilę svarbą.