3. Apibūdinimas

Dabartinėje raidos pakopoje istorinis-kritinis metodas apima tokius etapus:

Mokslinės operacijos pradedamos jau ilgą laiką praktikuojama teksto kritika. Remdamasi seniausių ir geriausių rankraščių, kaip antai papirusų, senovės vertimų bei patristikos, liudijimu, ji siekia pagal tam tikras taisykles nustatyti biblinį tekstą, kuris būtų kuo artimesnis originaliam.

Po to tekstas atitenka lingvistinei (morfologinei ir sintaksinei) bei semantinei analizei, besinaudojančiai istorinės filologijos žiniomis. Tada literatūros kritika stengiasi įžvelgti didelių ir mažų tekstinių vienetų pradžią bei pabaigą ir patikrinti vidinį teksto sąryšingumą. Pasikartojimai, nesuderinami prieštaravimai ir kitokie požymiai liudija tam tikrų tekstų sudėtinį pobūdį; tuomet jie dalijami į nedidelius vienetus ieškant kiekvieno iš jų priklausomybės skirtingiems šaltiniams. Žanro kritika siekiama nustatyti literatūrinius žanrus, jų pradinę aplinką, specifinius bruožus bei raidą. Tradicijos kritika priskiria tekstus tam tikrai tradicijos srovei ir mėgina patikslinti jos istorinę raidą. Galiausiai redakcijos kritika nagrinėja, kaip tekstas keitėsi prieš įgaudamas galutinį pavidalą; ji analizuoja šį galutinį pavidalą, stengdamasi įžvelgti jam būdingas tendencijas. Iki tol siekta paaiškinti tekstą per jo tapsmą diachroninėje perspektyvoje, o šis paskutinis etapas baigiasi sinchroniniu tyrinėjimu: dabar tekstas aiškinamas kaip toks, remiantis skirtingų jo elementų tarpusavio sąveika ir traktuojant jį naujienos, kurią autorius norėjo perteikti savo amžininkams, aspektu. Taip galima atsižvelgti į pragmatinę teksto funkciją.

Tyrinėjamam tekstui priklausant tam tikram istoriniam literatūros žanrui ar turint ryšį su istoriniais įvykiais, literatūros kritiką papildo istorijos kritika, siekianti nustatyti jo istorinę reikšmę šiuolaikine šio posakio prasme.

Taip aikštėn iškeliami biblinio apreiškimo konkrečios raidos įvairūs etapai.