4. Įvertinimas

Kaip vertintume istorinį-kritinį metodą, ypač dabartinėje jo raidos pakopoje?

Tai metodas, kuris, objektyviai taikomas, savaime neimplikuoja jokių a priori. Jei jo taikymą lydi kokie nors a priori, tai dėl to kaltas ne pats metodas, bet hermeneutiniai pasirinkimai, kreipiantys aiškinimą tam tikra kryptimi ir galintys būti tendencingi.

Iš pradžių orientuotas į šaltinių kritiką bei religijų istoriją, metodas, kaip išaiškėjo, leido naujaip priartėti prie Biblijos, parodydamas, jog ji yra rinkinys raštų, kurie dažniausiai, ypač Senojo Testamento atveju, nėra vieno autoriaus kūrinys, bet yra turėję ilgą priešistorę, neatskiriamą nuo Izraelio ar ankstyvosios Bažnyčios istorijos. Anksčiau žydiškajam ar krikščioniškajam Biblijos aiškinimui nebuvo būdingas aiškus konkrečių bei skirtingų istorinių sąlygų, į kurias Dievo žodis buvo įleidęs šaknis, suvokimas. Visa tai buvo suvokiama bendrai ir miglotai. Tradicinės egzegezės konfrontacija su moksline prieitimi, kuri iš pat pradžių sąmoningai atsiribojo nuo tikėjimo ir kartais jam net prieštaravo, buvo tikrai skausminga; tačiau vėliau tai pasirodė išganinga: išsilaisvinęs iš išankstinių nusistatymų, metodas leido tiksliau suvokti Šventojo Rašto tiesą (plg. Dei Verbum, 12). Pasak Divino afflante Spiritu, Šventojo Rašto žodinės prasmės ieškojimas yra viena iš esminių egzegezės užduočių, ir norint šią užduotį įvykdyti, būtina nustatyti literatūrinį tekstų žanrą (Ench. Bibl. 560), o istorinės-kritinis metodas kaip tik leidžia tai pasiekti.

Žinoma, taikant klasikinį istorinį-kritinį metodą išryškėja ir jo ribotumai, nes pasitenkinama biblinių tekstų prasmės istorinėmis jų atsiradimo aplinkybėmis ieškojimu ir nesidomima kitomis prasmės galimybėmis, atsiskleidusiomis vėlesnėmis biblinio apreiškimo ir Bažnyčios istorijos epochomis. Nepaisant to, šis metodas daug prisidėjo prie labai vertingų egzegezės ir biblinės teologijos veikalų atsiradimo.

Jau seniai atsisakyta saistyti metodą su filosofine sistema. Neseniai jautėsi egzegetų tendencija pastūmėti metodą teksto formos akcentavimo turinio sąskaita linkme, tačiau šią tendenciją pakoregavo labiau diferencijuota semantika (žodžių, posakių, teksto) bei tekstų tyrinėjimas pragmatiniu aspektu.

Kalbant apie sinchroninės tekstų analizės įtraukimą į metodą, reikia pripažinti, jog toks veiksmas teisėtas, nes Dievo žodį išreiškia galutinis tekstas, o ne jo ankstesnė redakcija. Tačiau diachroniniai tyrimai yra būtini norint suvokti Šventajam Raštui būdingą istorinę dinamiką ir parodyti jo turtingą sudėtingumą: pavyzdžiui, Sandoros kodeksas (I? 21–23) atspindi Izraelio visuomenės politinę, socialinę ir religinę padėtį, besiskiriančią nuo tos, kurią atspindi kiti įstatymų kodeksai, išlikę Pakartoto įstatymo (Įst 12–26) ir Kunigų (šventumo kodeksas, Kun 17–26) knygose. Senajai istorinei-kritinei egzegezei buvo galima prikišti istorizavimo tendenciją, tačiau nevalia įpulti ir į kitą kraštutinumą – dėl sinchroninio metodo visiškai užmiršti istoriją.

Galiausiai istorinio-kritinio metodo tikslas yra iškelti aikštėn – pirmiausia diachroniniu būdu – autorių ir redaktorių išreikštą prasmę. Lydimas kitų metodų bei prieičių, jis leidžia šiuolaikiniam skaitytojui priartėti prie Biblijos teksto, kokį dabar turime, reikšmės.