1. Retorinė analizė

Tiesą sakant, retorinė analizė kaip tokia nėra naujas metodas. Nauja yra, viena vertus, jos sisteminis taikymas Biblijos aiškinimui, kita vertus, "naujosios retorikos" atsiradimas bei plėtojimasis.

Retorika yra menas kurti įtikinėjamuosius diskursus. Kadangi visi Biblijos tekstai iš dalies yra įtikinėjamojo pobūdžio, tam tikras retorikos išmanymas turėtų būti egzegetų normalaus mokslinio inventoriaus dalis. Retorinė analizė taikytina kritiškai, nes mokslinė egzegezė neišvengiamai paklūsta kritinio proto reikalavimams.

Pastaruoju metu daugelyje Biblijos tyrinėjimų daug dėmesio skiriama retorikai Šventajame Rašte. Galima išskirti tris skirtingas prieitis. Pirmoji remiasi klasikine graikų-lotynų retorika; antroji dėmesį telkia į semitines komponavimo procedūras; trečiąją įkvepia šiuolaikinės įžvalgos, vadinamoji "naujoji retorika".

Kiekvienai diskurso situacijai būdingi trys elementai: kalbėtojas (arba autoriaus), diskursas (arba tekstas) ir klausytojai (arba adresatai). Tad klasikinė retorika skiria tris įtikinėjimo veiksnius, sąlygojančius diskurso kokybę, – kalbėtojo autoritetą, diskurso argumentavimą ir klausytojams keliamas emocijas. Kalbėjimo būdas daug priklauso nuo situacijų bei klausytojų įvairovės. Nuo Aristotelio laikų klasikinė retorika skiria tris iškalbos žanrus: juridinį (teismo įstaigose), diskusinį (politiniuose susirinkimuose) ir demonstracinį (per šventes).

Pripažindami milžinišką retorikos įtaką helenistinei kultūrai, vis daugiau egzegetų naudojasi klasikinės retorikos traktatais tam tikriems Biblijos, ypač Naujojo Testamento, tekstų aspektams geriau išnagrinėti.

Kiti egzegetai dėmesį sutelkia į biblinės literatūrinės tradicijos specifinius bruožus. Ši semitų kultūroje įsišaknijusi tradicija aiškiai mėgsta simetriškas kompozicijas, kuriomis nustatomi įvairių teksto elementų ryšiai. Daugialypių paralelizmo formų bei kitų semitinių komponavimo procedūrų tyrimai leidžia geriau įžiūrėti literatūrinę tekstų struktūrą ir geriau suprasti jų naujieną.

"Naujoji retorika" remiasi bendresniu žvalgos tašku ir nenori būti vien stiliaus figūrų, oratorinių gudrybių ir diskurso rūšių katalogas. Ji tiria, kodėl tam tikra kalbos vartosena yra veiksminga bei pajėgi įtikinti. Ji nori būti "realistinė", atsisakydama apsiriboti grynai formalia analize. "Naujoji retorika" deramai atsižvelgia į pokalbio situaciją. Ji studijuoja stilių ir kompoziciją kaip priemones klausytojams paveikti. Siekdama to ji naudojasi tokių disciplinų kaip lingvistika, semiotika, antropologija ir sociologija pastarojo meto laimėjimais.

Taikoma Biblijai, "naujoji retorika" siekia prasiskverbti prie apreiškimo kalbos kaip religinio įtikinėjamojo kalbėjimo šerdies ir nustatyti jos poveikį socialinėje bendravimo aplinkoje.

Tokia retorinė analizė, ypač atsižvelgiant į pastarojo meto darbų pasiektas gelmes, labai vertintina, nes praturtina kritines tekstų studijas. Ji atitaiso ilgalaikio aplaidumo padarinius ir įgalina atskleisti ar geriau iškelti aikštėn pradines perspektyvas.

"Naujoji retorika" pagrįstai kreipia dėmesį į kalbos galią įtikinėti bei įtikinti. Biblija nėra vien tiesų reiškimas. Tai naujiena, atliekanti bendravimo tam tikrame kontekste funkciją, naujiena, lydima argumentavimo dinamikos ir retorinės strategijos.

Tačiau retorinė analizė taip pat yra ribota. Jei ji lieka grynai deskripcinė, tai jos rezultatai neretai atspindi tiktai stilistinį interesą. Būdama iš pagrindų sinchroninė, ji negali pretenduoti į nepriklausomo, kaip tokio savaime pakankamo metodo statusą. Jos taikymas bibliniams tekstams kelia ne vieną klausimą: ar šių tekstų autoriai priklausė išsilavinusiems visuomenės sluoksniams? Kiek jie laikėsi retorikos taisyklių kurdami savo tekstus? Kuri retorika tokių tekstų analizei tinkamesnė – graikų-lotynų ar semitų? Ar kartais nerizikinga tam tikriems bibliniams tekstams priskirti pernelyg įmantrią retorinę struktūrą? Šie ir kiti klausimai neturėtų būti priežastis tokios analizės atsisakyti; jie tiktai akina nesinaudoti ja neapgalvotai.