2. Naratyvinė analizė

Naratyvinė egzegezė teikia metodą suprasti bei perteikti Biblijos naujieną, įvilktą į pasakojimo ir asmeninio liudijimo pavidalą, pamatinę bendravimo tarp žmonių formą, būdingą ir Šventajam Raštui. Senasis Testamentas iš tiesų dėsto išganymo istoriją, kurios galios kupinas pasakojimas virsta tikėjimo išpažinimo, liturgijos ir katechezės esminiu turiniu (plg. Ps 78, 3–4; Iš 12, 24–27; Įst 6, 20–25; 26, 5–11). Savo ruožtu krikščioniškosios kerigmos skelbimas apima Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo - išsamiai evangelijose pasakojamų įvykių – naratyvinę seką. Katechezė irgi linksta į naratyvinę formą (plg. 1 Kor 11, 23–25).

Kalbant apie naratyvinę prieitį, svarbu skirti analizės metodus ir teologinę refleksiją.

Šiandien siūloma daug analizės metodų. Vieni remiasi senovinių naratyvinių modelių tyrinėjimu, kiti – vienokia ar kitokia šiandiene "naratologija", galinčia turėti sąlyčio taškų su semiotika. Ypač dėmesinga teksto elementams, susijusiems su intriga, charakterizavimu ir pasakotojo požiūriu, naratyvinė analizė tiria, kaip istorija pasakojama, kad įtrauktų skaitytoją į "pasakojimo pasaulį" ir jo vertybių sistemą.

Dažnas metodas skiria "tikrąjį autorių" ir "numanomąjį autorių", "tikrąjį skaitytoją" ir "numanomąjį skaitytoją". "Tikrasis autorius" yra asmuo, sukūręs pasakojimą. "Numanomojo autoriaus" sąvoka nusakomas autoriaus įvaizdis, pamažu išryškėjantis (jo kultūra, temperamentas, polinkiai, tikėjimas ir t. t.) skaitant tekstą. "Tikruoju skaitytoju" vadinamas bet kuris asmuo, kuriam tekstas prieinamas, pradedant pirmaisiais jį skaičiusiais ar jo besiklausiusiais adresatais ir baigiant šiandieniais skaitytojais ar klausytojais. "Numanomasis skaitytojas" yra toks, kokį suponuoja ar sukuria tekstas, skaitytojas, gebantis atlikti dvasinius bei emocinius veiksmus, būtinus, kad įžengtum ir atsilieptum į pasakojimo pasaulį taip, kaip tikrasis autorius numatė per numanomąjį autorių.

Tekstas nepaliaus daręs poveikį tol, kol tikrieji skaitytojai (pavyzdžiui, mes XX a. pabaigoje) galės susitapatinti su numanomuoju skaitytoju. Viena iš didžiųjų egzegezės užduočių yra palengvinti taip susitapatinti.

Naratyvinė analizė įgalina naujaip įvertinti tekstų reikšmę. Istorinis-kritinis metodas tekstą traktavo kaip "langą", leidžiantį pažvelgti į vieną ar kitą epochą (ne tik į pasakojamuosius įvykius, bet ir į bendruomenės, kuriai jie pasakojami, situaciją), tuo tarpu naratyvinė analizė pabrėžia, kad tekstui būdinga ir "veidrodžio" funkcija ta prasme, kad jis atspindi tam tikrą pasaulio atvaizdą – "pasakojimo pasaulį",– veikiantį skaitytojo suvokimo būdus ir verčiantį jį priimti tas, o ne kitas vertybes.

Su tokiais, tipiškai literatūriniais tyrimais susijusi tam tikra teologinė refleksija, besistengianti nustatyti poveikį, kurį tikėjimo priėmimui daro šventraštinio pasakojimo – taigi ir liudijimo – pobūdis, ir iš to išvedanti hermeneutiką, orientuotą į praktiką bei pastoraciją. Taip reaguojama į įkvėptojo teksto supaprastinimą iki serijos teologinių tezių, dažnai formuluojamų ne šventraštinėmis kategorijomis ir kalba. Iš naratyvinės egzegezės reikalaujama naujuose istoriniuose kontekstuose reabilituoti bibliniam pasakojimui būdingos reikšmės perteikimo būdus, siekiant plačiau atverti kelią jo išganingai galiai. Naratyvinė analizė akcentuoja būtinybę "pasakoti išganymą" (pasakojimo "informatyvusis" aspektas) ir "pasakoti atsižvelgiant į išganymą" ("performatyvusis" aspektas). Bibliniame pasakojime glūdi skaitytojui adresuojamas – aiškiai ar neaiškiai išreikštas – egzistencinis kvietimas.

Naratyvinės analizės nauda Biblijos egzegezei akivaizdi, nes ji atitinka labai didelio skaičiaus biblinių tekstų naratyvinį pobūdį. Ji gali palengvinti dažnai tokį sunkų perėjimą nuo teksto prasmės jo istorinėje aplinkoje – tokioje, kokią mėginama nustatyti istoriniu-kritiniu metodu – prie teksto reikšmės šiandieniam skaitytojui. Antra vertus, "tikrojo autoriaus" ir "numanomojo autoriaus" perskyra daro aiškinimo problemas sudėtingesnes.

Biblijos tekstams taikoma naratyvinė analizė negali tenkintis vien tų tekstų įvilkimu į iš anksto nustatytus modelius. Ji turėtų stengtis taikytis prie jų savitumo. Sinchroninį tekstų traktavimą būtina papildyti diachroniniu tyrinėjimu. Kita vertus, naratyvinė analizė turėtų saugotis galimos tendencijos atmesti bet kokį tolesnį biblinių pasakojimų turinio doktrininį plėtojimą. Priešingu atveju ji imtų prieštarauti pačiai biblinei tradicijai, praktikuojančiai tokį plėtojimą, ir bažnytinei tradicijai, toliau einančiai šiuo keliu. Galiausiai pravartu atkreipti dėmesį, kad naratyviai perteikto Dievo žodžio subjektyvaus egzistencinio veiksmingumo nevalia laikyti pakankamu jo tiesos supratimo kriterijumi.