3. Semiotinė analizė

Prie vadinamųjų sinchroninių metodų – tai yra telkiančių dėmesį į galutinio pavidalo Biblijos tekstą – priskiriama ir semiotinė analizė, per pastaruosius dvidešimt metų labai išsiplėtojusi tam tikrose srityse. Šio metodo, kuriam iš pradžių taikytas bendras "struktūralizmo" terminas, protėviu galima laikyti šveicarų kalbininkas Ferdinandą de Saussure`ą, šio amžiaus pradžioje sukūrusį teoriją, pasak kurios, kiekviena kalba yra tam tikroms taisyklėms paklūstanti ryšių sistema. Metodo plėtojimuisi nemažą įtaką yra padarę daug kalbininkų bei literatūros kritikų. Daugelis Biblijos tyrinėtojų, taikančių semiotiką Biblijos tyrimams, remiasi Algirdu J. Greimu ir jo įsteigtąja Paryžiaus mokykla. Analogiški šiuolaikine lingvistika pagrįsti metodai bei prieitys rutuliojosi ir kitur. Čia pateiksime ir glaustai išnagrinėsime Greimo metodą.

Semiotika remiasi trim principais ar pagrindinėmis prielaidomis:

Imanencijos principas: kiekvienas tekstas sudaro reikšmės visumą; analizei rūpi visas tekstas, bet tiktai tekstas; ji neatsižvelgia į "išorinius" duomenis, kaip antai autorius, adresatus, pasakojamus įvykius, redagavimo istoriją.

Prasmės struktūros principas: nėra kitokios prasmės, išskyrus tą, kuri egzistuoja per santykį ir santykyje, ypač taikant tai skirtumo santykiui; taigi teksto analizė yra pastangos nustatyti santykių (priešpriešos, tapatybės ir t. t..) tarp elementų tinklą; iš kurio tada susidaro teksto prasmė.

Teksto gramatikos principas: kiekvienas tekstas laikosi tam tikros gramatikos, tai yra tam tikro taisyklių ar struktūrų skaičiaus; diskursu vadinamoje sakinių visumoje esama įvairių lygmenų, iš kurių kiekvienam būdinga sava gramatika.

Visą teksto turinį galima analizuoti trim skirtingais lygmenimis:

Naratyvinis lygmuo. Pasakojime tiriamos transformacijos, stumiančios veiksmą nuo pradinės prie galutinės būklės. Pasakojimo tėkmėje analizė stengiasi susekti logiškai tarpusavyje susietas skirtingas stadijas, žyminčias vienos būklės transformaciją į kitą. Kiekvienoje iš šių stadijų aiškiai apibrėžiami santykiai tarp "veikėjų (actants) atliekamų "vaidmenų"; tai santykiai, lemiantys būkles ir sukeliantys transformacijas.

Diskurso lygmuo. Analizę sudaro trys operacijos: (a) figūrų, tai yra teksto reikšminių elementų (veikėjų, laikų ir vietų) nustatymas ir klasifikacija; (b) kiekvienos figūros trajektorijos tekste nustatymas siekiant išsiaiškinti, kaip jomis šiame tekste yra naudojamasi; (c) teminės figūrų vertės tyrinėjimas. Pastarosios operacijos tikslas yra atsakyti, " dėl ko " (= vertė) figūrai būdinga tokia trajektorija tame apibrėžtame tekste.

Loginis-semantinis lygmuo. Tai vadinamasis giluminis lygmuo. Jis yra ir abstrakčiausias. Pradedama postulatu, kad bet kuri naratyvinė bei diskursyvinė organizacija pagrįsta loginėmis bei reikšminėmis formomis. Analizės užduotis šiuo lygmeniu išryškinti logiką, kuriai pavaldžios pamatinės teksto naratyvinių bei figūratyvinių tėkmių artikuliacijos. Turint šį tikslą dažnai naudojamasi vadinamuoju "semiotiniu kvadratu" (carré sémiotique), pagrįsto ryšių tarp dviejų "priešingų" ir dviejų "prieštaraujančių" terminų (pavyzdžiui, juoda ir balta; balta ir nebalta; juoda ir nejuoda) taikymu.

Semiotinio metodo teoretikai nesiliauja jį tobulinę. Dabartiniai tyrimai daugiausia krypsta į raišką ("enonciation") ir intertekstualumą. Iš pradžių taikytas pasakojamiesiems Šventojo Rašto tekstams, kuriems jis geriau tiko, metodas vis labiau naudojamas ir kitų biblinio diskurso rūšių atžvilgiu.

Pateiktasis semiotikos apibūdinimas, ypač jos išankstinių prielaidų formulavimas, jau leidžia nuspėti šio metodo privalumus ir ribas. Atkreipdama didesnį dėmesį į tai, jog kiekvienas Biblijos tekstas yra nuosekli visuma, paklūstanti tiksliems lingvistikos mechanizmams, semiotika padeda suprasti Bibliją, žmonių kalba išreikštą Dievo žodį.

Semiotiką Biblijai tyrinėti galima taikyti tik tada, kai šis metodas yra atskirtas nuo tam tikrų struktūralistinėje filosofijoje išrutuliotų prielaidų, tai yra nuo pasakojančiojo subjekto bei užtekstinės sąsajos neigimo. Biblija yra žodis apie tikrovę, žodis, Dievo ištartas istorijoje ir šiandien mums adresuojamas per tarpininkus – žmogiškuosius autorius. Semiotinė prieitis turėtų būti atvira istorijai – pirmiausia tekstų veikėjų, paskui jų autorių bei skaitytojų istorijai. Semiotinės analizės taikytojams gresia didelis pavojus neperžengti turinio formalaus tyrinėjimo ribų ir neatverti teksto naujienos.

Jei semiotinė analizė nepražūva sudėtingos kalbos labirintuose, ir jos pagrindiniai elementai perteikiami paprastais žodžiais, ji gali sužadinti krikščionių norą tyrinėti Bibliją ir atrasti tam tikrus jos prasmės matmenis, neturint visų istorinių žinių apie teksto sukūrimą ir jo socialinį kultūrinį pasaulį. Tad šis metodas gali pasirodyti naudingas pačioje pastoracijoje, leisdamas kažkiek įsigilinti į Šventąjį Raštą ir tiems, kurie nėra šios srities specialistai.