Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library
Popiežiškoji Biblijos Komisija
Biblijos Aiškinimas Bažnycioje

IntraText CT - Text

  • I. AIŠKINIMO METODAI IR PRIEITYS
    • C. TRADICIJA GRINDŽIAMOS PRIEITYS
      • 1. Kanonine prieitis
Previous - Next

Click here to hide the links to concordance

1. Kanoninė prieitis

Nustačius, kad istorinio-kritinio metodo išvados kartais sunkiai perkeliamos į teologijos lygį, "kanonine" prieitimi, atsiradusia Jungtinėse Valstijose maždaug prieš dvidešimtį metų, siekiama geriau atlikti teologinio aiškinimo užduotį, remiantis aiškiais tikėjimo rėmaisBiblija kaip visuma.

Taigi kiekvienas biblinis tekstas aiškinamas Šventojo Rašto, tai yra Biblijos kaip tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo normos, šviesoje. Kiekvienam tekstui norima rasti vietą nepakartojamame Dievo plane siekiant aktualizuoti Šventąjį Raštą mūsų laikams. Tokia prieitimi stengiamasi istorinį-kritinį metodą ne pakeisti, bet papildyti.

Buvo pasiūlyti du skirtingi žiūros taškai:

Brevard S. Childsas dėmesį telkia į teksto galutinę kanoninę formą (knygą ar knygų rinkinį), bendruomenės priimamą kaip autoritetingą jos tikėjimo išraišką bei taisyklę savo gyvenimui tvarkyti.

James A. Sandersą labiau galutinę ir fiksuotą teksto formą domina "kanoninis procesas", arba Raštų, kuriems tikinčiųjų bendruomenė pripažino normatyvinį autoritetą, laipsniškas plėtojimasis. Kritiniais šio proceso tyrimais mėginama nustatyti, kaip senosios tradicijos būdavo naujo taikomos naujuose kontekstuose pirmiau negu ėmė sudaryti vienu metu patvarią ir pritaikomą, nuoseklią ir skirtingus duomenis vienijančią visumą, pagrindžiančią tikėjimo bendruomenės tapatybę. Šio proceso metu buvo taikomos įvairios hermeneutinės procedūros, kurių neatsisakyta ir kanonui nusistovėjus; savo prigimtimi jos dažnai yra midrašinės, skirtos aktualizuoti biblinį tekstą. Kviesdamos aiškinimui, kurio užduotis sudabartinti tradiciją, jos skatina bendruomenės ir jos Raštų nuolatinę sąveiką.

Kanoninė prieitis pagrįstai prieštarauja pervertinimui to, kas laikoma originaliu bei pirmapradišku elementu, tartum vien tai būtų autentiška. Juk įkvėptasis Raštas yra tas Raštas, kurį Bažnyčia pripažino kaip savo tikėjimo taisyklę. Remiantis tokiu požiūriu galima akcentuoti tiek galutinę formą, šiandien būdingą knygoms, tiek visumą, kurią kaip kanoną jos sudaro. Knyga tampa bibline tiktai viso kanono šviesoje.

Tikinčiųjų bendruomenė yra neabejotinai deramas kontekstas kanoniniams tekstams aiškinti. Jame egzegezę praturtina tikėjimas ir Šventoji Dvasia; bažnytinė valdžia, tarnaujanti bendruomenei, privalo prižiūrėti, kad aiškinimas liktų ištikimas tekstus sukūrusiai didžiajai Tradicijai (plg. Dei Verbum, 10).

Kanoninė prieitis susiduria su ne viena problema, ypač tada, kai mėginama apibrėžti "kanoninį procesą". Nuo kada tekstą galima laikyti kanoniniu? Galima teigti, kad toks jis yra nuo tada, kai bendruomenė pripažįsta jam normatyvinį autoritetą, net jei tai nutiktų dar prieš galutinę teksto fiksaciją. Apie "kanoninę" hermeneutiką galima kalbėti nuo tada, kai kartojantis tradicijoms, atsižvelgiant į naujus situacijos aspektus (religinius, kultūrinius ar teologinius), ima išlikti naujienos tapatybė. Tačiau iškyla klausimas, ar aiškinimo procesas, vedęs prie kanono susidarymo, ir šiandien turėtų galioti kaip Šventojo Rašto aiškinimo taisyklė?

Kita vertus, sudėtingi ryšiai tarp Šventojo Rašto žydiškojo ir krikščioniškojo kanonų kelia daugybę aiškinimo problemų. Krikščionių Bažnyčia kaip "Senąjį Testamentą" pripažino raštus, turėjusius autoritetą helenistinėje žydų bendruomenėje, tačiau kai kurių hebrajų Biblijoje nėra arba jie ten pasirodo kitokia forma. Tad corpus skiriasi. Dėl šios priežasties kanoninis aiškinimas negali būti vienodas, nes kiekvieną tekstą reikia skaityti neišleidžiant akių jo santykio su corpus visuma. Tačiau Bažnyčia Senąjį Testamentą pirmiausia skaito Velykų įvykio, Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, šviesoje, – Jėzaus Kristaus, atnešusio radikalią naujybę bei suvereniu autoritetu suteikusio Šventajam Raštui lemiamą ir galutinę prasmę (plg. Dei Verbum, 4). Šis naujas prasmės nustatymas tapo neatskiriama krikščionių tikėjimo dalimi. Tačiau tai neturėtų duoti dingsties neigti ankstesnio kanoninio aiškinimo, pirmesnio krikščioniškąją Paschą, pagrįstumą, nes reikia gerbti kiekvieną išganymo istorijos etapą. Atimti Senojo Testamento jo prasmę reikštų palikti Naująjį Testamentą be šaknų istorijoje.
 




Previous - Next

Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library

Best viewed with any browser at 800x600 or 768x1024 on Tablet PC
IntraText® (V89) - Some rights reserved by EuloTech SRL - 1996-2007. Content in this page is licensed under a Creative Commons License