1. Kanoninė prieitis
Nustačius, kad istorinio-kritinio metodo išvados kartais sunkiai
perkeliamos į teologijos lygį, "kanonine" prieitimi,
atsiradusia Jungtinėse Valstijose maždaug prieš
dvidešimtį metų, siekiama geriau atlikti teologinio
aiškinimo užduotį, remiantis aiškiais tikėjimo
rėmais – Biblija kaip visuma.
Taigi kiekvienas biblinis tekstas aiškinamas Šventojo Rašto,
tai yra Biblijos kaip tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo
normos, šviesoje. Kiekvienam tekstui norima rasti vietą
nepakartojamame Dievo plane siekiant aktualizuoti Šventąjį
Raštą mūsų laikams. Tokia prieitimi stengiamasi
istorinį-kritinį metodą ne pakeisti, bet papildyti.
Buvo pasiūlyti du skirtingi žiūros taškai:
Brevard S. Childsas dėmesį telkia į teksto galutinę
kanoninę formą (knygą ar knygų rinkinį),
bendruomenės priimamą kaip autoritetingą jos tikėjimo
išraišką bei taisyklę savo gyvenimui tvarkyti.
James A. Sandersą labiau už galutinę ir fiksuotą teksto
formą domina "kanoninis procesas", arba Raštų, kuriems
tikinčiųjų bendruomenė pripažino normatyvinį
autoritetą, laipsniškas plėtojimasis. Kritiniais šio proceso
tyrimais mėginama nustatyti, kaip senosios tradicijos būdavo iš
naujo taikomos naujuose kontekstuose pirmiau negu ėmė sudaryti vienu
metu patvarią ir pritaikomą, nuoseklią ir skirtingus duomenis
vienijančią visumą, pagrindžiančią tikėjimo
bendruomenės tapatybę. Šio proceso metu buvo taikomos
įvairios hermeneutinės procedūros, kurių neatsisakyta ir
kanonui nusistovėjus; savo prigimtimi jos dažnai yra
midrašinės, skirtos aktualizuoti biblinį tekstą. Kviesdamos
aiškinimui, kurio užduotis sudabartinti tradiciją, jos skatina
bendruomenės ir jos Raštų nuolatinę sąveiką.
Kanoninė prieitis pagrįstai prieštarauja pervertinimui to,
kas laikoma originaliu bei pirmapradišku elementu, tartum vien tai
būtų autentiška. Juk įkvėptasis Raštas yra tas
Raštas, kurį Bažnyčia pripažino kaip savo
tikėjimo taisyklę. Remiantis tokiu požiūriu galima akcentuoti
tiek galutinę formą, šiandien būdingą knygoms, tiek
visumą, kurią kaip kanoną jos sudaro. Knyga tampa bibline tiktai
viso kanono šviesoje.
Tikinčiųjų bendruomenė yra neabejotinai deramas
kontekstas kanoniniams tekstams aiškinti. Jame egzegezę praturtina
tikėjimas ir Šventoji Dvasia; bažnytinė valdžia,
tarnaujanti bendruomenei, privalo prižiūrėti, kad
aiškinimas liktų ištikimas tekstus sukūrusiai
didžiajai Tradicijai (plg. Dei Verbum, 10).
Kanoninė prieitis susiduria su ne viena problema, ypač tada, kai
mėginama apibrėžti "kanoninį procesą". Nuo
kada tekstą galima laikyti kanoniniu? Galima teigti, kad toks jis yra nuo
tada, kai bendruomenė pripažįsta jam normatyvinį
autoritetą, net jei tai nutiktų dar prieš galutinę teksto
fiksaciją. Apie "kanoninę" hermeneutiką galima
kalbėti nuo tada, kai kartojantis tradicijoms, atsižvelgiant į
naujus situacijos aspektus (religinius, kultūrinius ar teologinius), ima
išlikti naujienos tapatybė. Tačiau iškyla klausimas, ar
aiškinimo procesas, vedęs prie kanono susidarymo, ir šiandien
turėtų galioti kaip Šventojo Rašto aiškinimo
taisyklė?
Kita vertus, sudėtingi ryšiai tarp Šventojo Rašto
žydiškojo ir krikščioniškojo kanonų kelia
daugybę aiškinimo problemų. Krikščionių
Bažnyčia kaip "Senąjį Testamentą"
pripažino raštus, turėjusius autoritetą helenistinėje
žydų bendruomenėje, tačiau kai kurių iš jų
hebrajų Biblijoje nėra arba jie ten pasirodo kitokia forma. Tad
corpus skiriasi. Dėl šios priežasties kanoninis aiškinimas
negali būti vienodas, nes kiekvieną tekstą reikia skaityti neišleidžiant
iš akių jo santykio su corpus visuma. Tačiau Bažnyčia
Senąjį Testamentą pirmiausia skaito Velykų įvykio, Jėzaus
Kristaus mirties ir prisikėlimo, šviesoje, – Jėzaus Kristaus,
atnešusio radikalią naujybę bei suvereniu autoritetu suteikusio Šventajam
Raštui lemiamą ir galutinę prasmę (plg. Dei Verbum,
4). Šis naujas prasmės nustatymas tapo neatskiriama krikščionių
tikėjimo dalimi. Tačiau tai neturėtų duoti dingsties neigti
ankstesnio kanoninio aiškinimo, pirmesnio už krikščioniškąją
Paschą, pagrįstumą, nes reikia gerbti kiekvieną išganymo
istorijos etapą. Atimti iš Senojo Testamento jo prasmę reikštų
palikti Naująjį Testamentą be šaknų istorijoje.
|