2. Prieitis per žydų aiškinimo tradicijas
Senasis Testamentas įgijo galutinį pavidalą judaizmo
pasaulyje per keturis ar penkis paskutiniuosius šimtmečius prieš
krikščioniškąją erą. To meto judaizmas taip pat
buvo Naujojo Testamento atsiradimo bei gimstančios Bažnyčios
aplinka. Daugybė senovės žydų istorijos studijų ir
ypač tyrimai, sužadinti Kumrano radinių, išryškino
žydų pasaulio sudėtingumą Izraelyje bei diasporoje per
visą šį ilgą laikotarpį.
Būtent šiame pasaulyje pradėta aiškinti
Raštą. Vienas seniausių žydiškojo aiškinimo
liudijimų yra graikiškasis Septuagintos vertimas.
Aramėjiškieji targumai yra dar viena tų pačių
pastangų, nenutrūkusių iki šių dienų, liudijimas,
– pastangų, kuriomis buvo sukaupta daugybė mokslinių
priemonių Senojo Testamento tekstui išsaugoti ir biblinių
tekstų prasmei atskleisti. Visais laikais geriausi
krikščionių egzegetai, pradedant Origenu ir šv. Jeronimu,
stengėsi pasinaudoti žydų bibliniu mokslingumu, mėgindami
geriau suprasti Šventąjį Raštą. Šiuo
pavyzdžiu seka ir daug šiuolaikinių egzegetų.
Senosios žydų tradicijos ypač leidžia geriau
pažinti Septuagintą, žydų Bibliją, bent per pirmuosius
keturis Bažnyčios amžius sudariusią pirmąją
krikščionių Biblijos dalį, o Rytuose – ir iki
mūsų dienų. Gausi ir įvairi žydų
ekstrakanoninė literatūra, vadinama apokrifine arba tarptestamentine,
yra svarbus Naujojo Testamento aiškinimo šaltinis. Įvairių
egzegetinių procedūrų, praktikuotų skirtingų judaizmo
pakraipų, galima rasti pačiame Senajame Testamente, pavyzdžiui,
Kronikų knygose Karalių knygų atžvilgiu, ir Naujajame
Testamente, pavyzdžiui, kai kuriuose šventraštiniuose Pauliaus
samprotavimuose. Formų įvairovė (palyginimai, alegorijos,
antologijos ir centonai, pakartotiniai skaitymai, pesher, tolimų
tekstų sąsajos, psalmės ir himnai, regėjimai,
apreiškimai ir sapnai, išminties tekstų kompozicijos) yra bendra
Senajam Testamentui ir Naujajam Testamentui, taip pat visoms žydų
aplinkoms iki ir po Jėzaus. Targumai ir midrašai atstovauja
pirmųjų amžių judaizmo plačių sluoksnių
homiletikai bei Biblijos aiškinimui.
Daugeliui Senojo Testamento egzegetų reikia viduramžių ir
vėlesnių laikų žydų komentatorių, gramatikų
bei leksikografų įžvalgų, norint geriau suprasti
neaiškias vietas arba retus ir tiktai kartą pavartotus žodžius.
Nuorodų į šiuos veikalus egzegetinėje diskusijoje pasitaiko
šiandien daug dažniau negu anksčiau.
Žydų erudicijos turtai nuo ištakų senovėje iki
mūsų dienų yra pirmutinės svarbos pagalba abiejų
Testamentų egzegezei su sąlyga, jei ja bus naudojamasi apgalvotai. Senasis
judaizmas buvo labai įvairus. Jo
fariziejiškoji forma, išlikusi rabinizmo tradicijoje, nebuvo
vienintelė. Žydų senųjų tekstų spektras apima
kelis šimtmečius, ir, prieš imant lyginti, svarbu
išdėstyti juos chronologiškai. Bet svarbiausia tai, jog
žydų ir krikščionių bendruomenių visumos
pagrindas yra iš esmės skirtingas: žydams tai – labai
įvairiais būdais – yra religija, apibrėžianti tautą ir
gyvenimo būdą remiantis apreikštaisiais raštais ir sakytine
tradicija, tuo tarpu krikščionims – tikėjimas mirusį, prisikėlusį
ir iki šiandien gyvą Viešpatį Jėzų, Mesiją
ir Dievo Sūnų, surenkantį bendruomenę. Šiedu atsparos
taškai teikia Raštui aiškinti du kontekstus, nepaisant
daugybės sąlyčio taškų bei panašumų,
radikaliai skirtingus.
|