3. Prieitis per teksto poveikio istoriją (Wirkungsgeschichte)

Ši prieitis remiasi dviem principais: 1) tekstas tampa literatūros kūriniu tik susidūręs su skaitytojais, kurie suteikia jam gyvybę jį įsisavindami; 2) toks individualus ir bendruomeniškas teksto įsisavinimas įvairiose srityse (literatūros, meno, teologijos, askezės ir mistikos) padeda geriau suprasti patį tekstą.

Tokia prieitis, kuri nebuvo visiškai nežinoma ir senovėje, buvo išplėtota literatūros tyrimų tarp 1960 ir 1970 metų, kai kritiką ėmė dominti ryšiai tarp teksto ir jo skaitytojų. Biblinei egzegezei beliko tuo tiktai pasinaudoti, juolab kad filosofinė hermeneutika savo ruožtu akcentavo būtiną atstumą tarp veikalo ir jo autoriaus, taip pat tarp veikalo ir jo skaitytojų. Šiomis aplinkybėmis į aiškinimo darbą imta įsileisti kokios nors Šventojo Rašto knygos ar atkarpos sukelto poveikio istoriją ("Wirkungsgeschichte"). Dedamos pastangos nustatyti aiškinimo raidą per tam tikrą laikotarpį atsižvelgiant į skaitytojų nuostatas ir įvertinti tradicijos vaidmenį biblinių tekstų supratimui.

Teksto ir skaitytojų susitikimas sukuria savitą dinamiką, nes tekstas spinduliuoja ir kelia reakcijas. Jis leidžia nuaidėti kvietimui, kurį išgirsta – individualiai ar grupėmis – skaitytojai. Apskritai skaitytojas niekada nėra izoliuotas individas. Jis priklauso tam tikrai socialinei aplinkai ir tradicijai. Jis artinasi prie teksto su savo paties klausimais, daro atranką, pateikia interpretaciją ir galiausiai gali sukurti kitą kūrinį arba imtis iniciatyvų, tiesiogiai įkvėptų Rašto skaitymo.

Tokios prieities pavyzdžių jau yra daug. Tai puikiai liudija Giesmių giesmės skaitymo istorija, parodanti, kaip ši knyga buvo priimama Bažnyčios tėvų laikotarpiu, lotyniškųjų vienuolynų aplinkoje viduramžiais arba tokių mistikų kaip šv. Kryžiaus Jonas; jie taip pat leidžia geriau atskleisti visus šio kūrinio prasmės matmenis. Lygiai taip pat ir Naujajame Testamente galima ir naudinga paryškinti perikopės prasmę (pavyzdžiui, apie turtingą jaunuolį Mt 19, 16–26) parodant jos vaisingumą Bažnyčios istorijoje.

Tačiau istorija sykiu liudija ir buvus klaidingo bei tendencingo aiškinimo su tokiais pražūtingais padariniais kaip antisemitizmas ar kitokios rasinės diskriminacijos bei milenaristinės iliuzijos. Iš to galima matyti, jog ši prieitis negali būti autonomiška disciplina. Būtinas gebėjimas skirti. Reikia vengti teikti pirmenybę teksto poveikio istorijos vienokiam ar kitokiam momentui darant jį vienintele teksto aiškinimo taisykle.