1. Sociologinė prieitis

Religinius tekstus ir jas pagimdžiusias visuomenes sieja abipusis ryšys. Toks teiginys akivaizdžiai galioja bibliniams tekstas. Todėl kritiniai Biblijos tyrimai negali išsiversti be kiek įmanoma tikslesnio socialinės elgsenos, būdingos įvairiomis aplinkoms, kuriose formavosi biblinės tradicijos, pažinimo. Tokią socialinę istorinę informaciją turėtų papildyti tikslus sociologinis aiškinimas, kiekvienu atveju moksliškai įvertinantis socialinių egzistencijos sąlygų reikšmę.

Egzegezės istorijoje sociologinio požiūrio būta jau ilgą laiką. Tai liudija Formgeschichte dėmesys tekstų kilmės aplinkai (Sitz im Leben): buvo pripažinta, jog biblinėms tradicijoms savo žymę yra įspaudusi jas perdavusios socialinės kultūrinės aplinkos. XX a. pirmoje pusėje Čikagos mokykla tyrė socialinę istorinę ankstyvosios krikščionybės padėtį, gerokai pastūmėdama šia kryptimi istorinę kritiką. Per pastaruosius dvidešimt metų (1970–1990) sociologinė prieitis prie biblinių tekstų tapo neatsiejama egzegezės dalimi.

Senojo Testamento egzegezei šioje srityje kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, kokios socialinės ir religinės organizacijos formos Izraeliui buvo žinomos per jo istoriją. Ar akefalinės segmentinės visuomenės etnologinio modelio pakanka periodui iki valstybės susiformavimo apibūdinti? Kaip nuo gana laisvos genčių sąjungos pereita prie monarchiškai organizuotos valstybės, o vėliau prie bendruomenės, pagrįstos vien religiniais ir genealoginiais ryšiais? Kokius ekonominius, karinius ir kitokius pokyčius visuomenės struktūroje sukėlė politinės ir religinės centralizacijos procesas, vedęs monarchijos link? Ar prie pastangų suprasti Dekalogą senovės Rytų ir Izraelio socialinio elgesio normų tyrimai neprisideda veiksmingiau už grynai literatūrinius bandymus rekonstruoti pradinį tekstą?

Naujojo Testamento egzegezėje keliami klausimai yra aiškiai kitokie. Paminėsime tiktai kai kuriuos: norint paaiškinti Jėzaus ir jo mokinių gyvenimo būdą iki Velykų, kaip reikėtų vertinti teoriją apie keliaujančias charizmines asmenybes, gyvenančias be namų, šeimos, turtų? Kalbant apie Jėzaus kvietimą sekti paskui jį, ar egzistavo tęstinumo ryšys tarp Jėzaus praktikuoto radikalaus atsižadėjimo ir krikščionių sąjūdžio nuostatos po Velykų labai skirtingomis ankstyvosios krikščionybės sąlygomis? Kas žinoma apie socialinę Pauliaus bendruomenių struktūrą, kiekvienu atveju atsižvelgiant į atitinkamą miesto kultūrą?

Apskritai sociologinė prieitis daro egzegetinį darbą platesnį ir suteikia daug teigiamų aspektų. Žinoti sociologinius duomenis, padedančius geriau suvokti Biblijos pasaulio ekonominius, kultūrinius ir religinius procesus, istorinei kritikai būtina. Egzegezei keliamos užduoties tinkamai suprasti apaštališkosios Bažnyčios tikėjimo liudijimą neįmanoma deramai įgyvendinti moksliškai netyrinėjant artimų ryšių tarp Naujojo Testamento tekstų ir ankstyvosios Bažnyčios socialinio gyvenimo. Sociologijos mokslo teikiamų modelių taikymas garantuoja biblinių epochų istoriniams tyrimams galimybę atsinaujinti, tačiau šiuos modelius, savaime suprantama, privalu modifikuoti atsižvelgiant į tiriamą tikrovę.

Pravartu atkreipti dėmesį į kai kuriuos pavojus, kuriuos egzegezei gali kelti sociologinė prieitis. Iš tiesų, jei sociologijos užduotis yra tirti gyvas visuomenes, tai reikia tikėtis sunkumų šiuos metodus taikant tolimos praeities istorinėms sąlygoms. Biblinių ir nebiblinių tekstų ne visuomet pakanka tam tikros epochos visuomenės visumai apžvelgti. Be to, sociologiniam metodui būdingas polinkis labiau domėtis ne žmogiškosios egzistencijos asmeniniais bei religiniais matmenimis, bet jos ekonominiais ir instituciniais aspektais.