3. Psichologinės ir psichoanalitinės prieitys

Psichologija ir teologija niekada nenutraukė tarpusavio dialogo. Psichologiniams tyrimams mūsų laikais į savo objektų lauką įkėlus dinamines pasąmonės struktūras, iš naujo imta mėginti aiškinti senovės tekstus, tarp jų ir Bibliją. Ištisi veikalai buvo paskirti psichoanalitiniam biblinių tekstų aiškinimui. Juos lydėjo gyvos diskusijos: kiek ir kokiomis sąlygomis psichologiniai ir psichoanalitiniai tyrimai gali prisidėti prie Šventojo Rašto gilesnio supratimo?

Psichologiniai ir psichoanalitiniai tyrimai praturtina biblinę egzegezę, nes padeda geriau suprasti Biblijos tekstus kaip gyvenimo patirtis bei elgesio taisykles. Kaip žinoma, religijai visuomet būdingas įtampos kupino dialogo santykis su pasąmone. Ji daug lemia teisingai orientuojant žmogiškąsias paskatas. Etapus, kuriuos metodiškai pereina istorinė kritika, reikia papildyti tekstuose išreikštos tikrovės skirtingų lygmenų tyrinėjimu. Psichologija ir psichoanalizė stengiasi judėti šia kryptimi. Jos atveria kelią daugiamačiam Šventojo Rašto supratimui ir padeda dekoduoti žmogiškąją Apreiškimo kalbą.

Psichologija ir savaip taip pat psichoanalizė lėmė naujos simbolio sampratos atsiradimą. Simbolinė kalba leidžia išreikšti religinės patirties sritis, kurios nėra prieinamos grynai sąvokiniam mąstymui, bet yra vertingos tiesos klausimui. Dėl šios priežasties tarpdisciplininiai tyrimai, bendrai vykdomi egzegetų ir psichologų ar psichoanalitikų, teikia tam tikrų privalumų, objektyviai pagrindžiamų bei patvirtinamų pastoracijos.

Galima pateikti gausybę pavyzdžių, liudijančių egzegetų bei psichologų bendrų pastangų būtinybę aiškinant kulto apeigų, aukų, draudimų prasmę, vaizdingą Biblijos kalbą, metaforinę pasakojimų apie stebuklus reikšmę, dramatiškas apokalipsinių regėjimų bei girdėjimų paskatas. Tuo siekiama pirmiausia ne aprašyti simbolinę Biblijos kalbą, bet suvokti jos apreiškiamąjį bei akinamąjį pobūdį, nes per tai “numinozinė” Dievo tikrovė susitinka su žmogumi.

Dialogas tarp egzegezės ir psichologijos ar psichoanalizės, siekiant geriau suprasti Bibliją, aiškiai turėtų būti kritiškas ir gerbti kiekvienos disciplinos ribas. Ateistinė psichologija ar psichoanalizė nepajėgtų paisyti tikėjimo duomenų. Psichologija ir psichoanalizė, kurios yra tikrai naudingos, kai reikia nustatyti žmogaus atsakomybės apimtį, neturėtų imtis nuodėmės bei išgelbėjimo tikrovės eliminavimo. Be to, reikia stengtis nepainioti spontaniško religiškumo ir biblinio apreiškimo ir būti dėmesingam istoriniam Biblijos naujienos pobūdžiui, suteikiančiam jai nepakartojamo įvykio vertę.

Kita vertus, pravartu pastebėti, jog nevalia kalbėti apie “psichoanalitinę egzegezę”, tarsi ji egzistuotų tiktai viena. Iš tikrųjų įvairios psichologijos kryptys bei mokyklos gali suteikti humanitariniam bei teologiniam Biblijos aiškinimui naudingų įžvalgų. Kurios nors mokyklos vienokios ar kitokios pozicijos absoliutinimas bendrų pastangų vaisingumui ne pasitarnauja, bet kenkia.

Humanitariniai mokslai neapsiriboja sociologija, kultūros antropologija ir psichologija. Kitos disciplinos irgi gali būti naudingos Biblijos aiškinimui. Visose šiose srityse reikia gerbti kompetencijos ribas ir pripažinti, jog tiktai nedažnai vienas ir tas pats asmuo gali būti visiškai kvalifikuotas tiek egzegezės, tiek vieno ar kito humanitarinio mokslo srityje.