1. Prieitis per išlaisvinimo teologiją

Išlaisvinimo teologija yra sudėtingas reiškinys, kurio nereikėtų nederamai paprastinti. Kaip teologinis sąjūdis, ji sustiprėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jos ištakos labiau už Lotynų Amerikos ekonomines, socialines ir politines aplinkybes yra didieji Bažnyčios gyvenimo įvykiai: Vatikano II Susirinkimas, pareiškęs norą vykdyti aggiornamento bei Bažnyčios pastoracinę veiklą orientuoti į šiuolaikinio pasaulio reikmes, ir 1968 m. Medeline įvykęs antrasis visuotinis CELAM (Conseil Episcopal d'Amerique Latine – Lotynų Amerikos Vyskupų Taryba) susirinkimas, pritaikęs Vatikano II Susirinkimo mokymus Lotynų Amerikos reikmėms. Sąjūdis taip pat paplito ir kitose pasaulio dalyse (Afrikoje, Azijoje, tarp Jungtinių Valstijų juodaodžių gyventojų).

Nėra lengva nustatyti, ar tikrai egzistuoja "viena" išlaisvinimo teologija ir koks yra jos metodas. Ne mažiau sunku adekvačiai apibrėžti ir jai būdingą Biblijos aiškinimo būdą, norint parodyti jo indėlį bei ribas. Galima sakyti, jog ji netaiko ypatingo metodo, tačiau, remdamasi savo sociologiniu kultūriniu bei politiniu požiūriu, praktikuoja Biblijos aiškinimą, orientuotą į žmonių, ieškančių Biblijoje peno savo tikėjimui bei gyvenimui, poreikius.

Užuot pasitenkinus objektyvuojančiu aiškinimu, kuriam rūpi tai, ką tekstas sako savo pirmapradžiame kontekste, siekiama aiškinimo, išplaukiančio iš žmonių išgyvenamos situacijos. Jei žmogus gyvena priespaudos sąlygomis, tai jis turėtų kreiptis į Bibliją, tikėdamasis tenai rasti peno, galinčio palaikyti jį jo kovose bei viltyse. Esamą tikrovę reikia ne ignoruoti, bet, priešingai, drąsiai sutikti ir nuskaidrinti Žodžio šviesoje. Iš tokios šviesos kilsianti autentiška krikščioniškoji praktika, siekianti pertvarkyti visuomenę teisingumu ir meile. Tikėjime Šventasis Raštas virsta visiško išlaisvinimo dinaminiu veiksniu.

Pagrindiniai šios prieities principai yra šie:

Dievas veikia savo tautos istorijoje, kad ją išganytų. Jis yra vargšų Dievas, negalintios pakęsti nei priespaudos, nei neteisingumo.

Dėl šios priežasties egzegezė negali būti neutrali, ji, kaip ir Dievas, privalo stoti vargšų pusėn ir įsitraukti į engiamųjų išlaisvinimo kovą.

Dalyvaujant šioje kovoje iškyla aikštėn prasmės, atrandamos bibliniuose tekstuose tik tada, kai jie skaitomi autentiško solidarumo su engiamaisiais aplinkoje.

Kadangi engiamųjų išlaisvinimas yra kolektyvinis procesas, vargšų bendruomenė yra geriausias adresatas Biblijai kaip išlaisvinimo žodžiui priimti. Kita vertus, bibliniai tekstai buvo parašyti bendruomenėms, todėl ir Bibliją aiškinti pirmiausia buvo patikėta bendruomenėms. Dievo žodis visiškai ir visada aktualus ypač dėl "steigiamųjų įvykių" (išėjimas iš Egipto, Jėzaus kančia ir prisikėlimas) galios vis iš naujo įsikūnyti istorijoje.

Išlaisvinimo teologija turi neabejotinos vertės elementų: ji giliai suvokia gelbinčio Dievo artumą, akcentuoja bendruomeninį tikėjimo matmenį, primygtinai akina teisingumu ir meile pagrįstai išlaisvinančiai praktikai, naujaip aiškina Bibliją, stengdamasi paversti Dievo žodį šviesa ir penu Dievo tautai jos kovų bei vilčių aplinkoje. Taip pabrėžiamas visiškas įkvėptojo teksto aktualumas.

Tačiau taip angažuotas Biblijos aiškinimas kelia ir pavojų. Kadangi tai susiję su tebesiplėtojančiu sąjūdžiu, tai tolesnės pastabos yra tik provizorinės.

Toks aiškinimo būdas orientuojasi į naratyvinius ir pranašavimo tekstus, nušviečiančius priespaudos būklę ir įkvepiančius veiklai, kuria siekiama socialinių pokyčių. Kartais toks aiškinimas gali būti šališkas, neatsižvelgiantis į kitus Biblijos tekstus. Tiesa, egzegezė negali būti neutrali, tačiau ji sykiu privalo stengtis nebūti vienašališka. Be to, socialinis ir politinis įsipareigojimas nėra tiesioginė egzegeto užduotis.

Teologams ir egzegetams, troškusiems įkelti Biblijos naujieną į socialinį politinį kontekstą, teko naudotis įvairiais visuomeninės tikrovės analizės įrankiais. Šioje perspektyvoje kai kurių išlaisvinimo teologijos atmainų daroma analizė buvo materialistinių doktrinų įkvėpta ir Biblija aiškinama būtent šiuo požiūriu. Tai abejotina praktika, ypač jei ji susijusi su marksistiniu klasių kovos principu.

Spaudžiant milžiniškoms socialinėms problemoms, labiau akcentuoti imta žemiškoji eschatologija, kartais Šventojo Rašto transcendentinio eschatologinio matmens sąskaita.

Socialiniai ir politiniai pokyčiai privertė šios prieities šalininkus kelti naujus klausimus ir ieškoti naujų krypčių. Norint ją toliau vaisingai plėtoti Bažnyčioje, neišvengiamai reikės nustatyti jos hermeneutines prielaidas, metodus ir suderinamumą su visos Bažnyčios tikėjimu ir Tradicija.