2. Feministinė prieitis

Feministinė Biblijos hermeneutika gavo pradžią Jungtinėse Valstijose XIX amžiaus pabaigoje, socialiniame kultūriniame kovos už moterų teises kontekste, sulig komitetu Biblijai peržiūrėti. Šis komitetas dviem tomais išleido "The Woman's Bible" (New York, 1885, 1898). Ši pakraipa, būdama susijusi su moterų emancipacijos sąjūdžiu, su nauja jėga pasireiškė ir audringai plėtojosi nuo 1970-ųjų metų, ypač Šiaurės Amerikoje. Tiksliai kalbant, reikėtų skirti kelias feministines biblines hermeneutikas, nes taikomos prieitys labai įvairios. Visas jas vienija bendra tema – moteris ir tikslas – moterų išlaisvinimas ir lygių su vyrais teisių iškovojimas.

Paminėtinos trys pagrindinės feministinės biblinės hermeneutikos formas: radikalioji, neoortodoksinė ir kritinė.

Radikalioji forma visiškai atmeta Biblijos autoritetą teigdama, kad ji buvusi sukurta vyrų, siekusių garantuoti vyro dominavimą moters atžvilgiu (androcentrizmas).

Neoortodoksinė forma laiko Bibliją pranašinga ir naudinga knyga tiek, kiek ji palaiko engiamųjų, taigi ir moterų, pusę; tokia orientacija taikoma kaip "kanonas kanone", išryškinant viską, kas tarnauja moterų ir jų teisių išlaisvinimui.

Kritinė forma taiko subtilią metodologiją ir stengiasi iš naujo atrasti krikščionių moterų vietą bei vaidmenį Jėzaus sąjūdyje bei Pauliaus bendruomenėse. Anais laikais turėjęs vyrauti egalitarizmas. Tačiau tokia padėtis buvo iš dalies uždangstyta Naujojo Testamento raštuose, o vėliau, pamažu įsigalėjus patriarchališkumui ir androcentrizmui, ir visiškai.

Feministinė hermeneutika neišrutuliojo naujos metodologijos ir naudojasi esamais egzegezės metodais, ypač istoriniu-kritiniu. Tačiau ji priduria du tyrinėjimo kriterijus.

Pirmasis yra feministinis kriterijus, perimtas iš moterų emancipacijos sąjūdžio ir besilygiuojantis į bendresnį išlaisvinimo teologijos sąjūdį. Jis remiasi įtarumo hermeneutika: istorija paprastai rašoma nugalėtojų, tad siekiant tiesos derėtų ne kliautis tekstais, bet ieškoti ženklų, galinčių atskleisti visai kitokių dalykų.

Antrasis kriterijus yra sociologinis; jis remiasi biblinių laikų visuomenių, jų socialinių sluoksnių ir moters užimamos padėties tyrimais.

Kalbant apie Naujojo Testamento raštus, tyrimų objektas yra ne Naujajame Testamente išreikšta moters samprata, bet dviejų skirtingų moters padėčių pirmajame amžiuje istorinė rekonstrukcija – tos, kuri buvo įprastinė žydų ir graikų-romėnų visuomenėse, ir naujos, atsiradusios Jėzaus sąjūdyje ir Pauliaus bendruomenėse, kur susidarė Jėzaus mokinių bendruomenė, kurioje visi buvo lygūs. Norint pagrįsti tokį požiūrį, dažnai nurodoma į Gal 3, 28. Siekiama atrasti dabarčiai užmirštą moters vaidmens ankstyvojoje Bažnyčioje istoriją.

Teigiamas feministinės egzegezės indėlis yra nemažas. Moterys ėmė aktyviau dalyvauti egzegetiniuose tyrimuose. Joms dažnai geriau už vyrus sekėsi suvokti moters buvimą, reikšmę ir vaidmenį Biblijoje, ankstyvosios krikščionybės istorijoje ir Bažnyčioje. Šių laikų kultūros horizontas, dėmesingesnis moters orumui ir jos vaidmeniui visuomenėje bei Bažnyčioje, leidžia kelti bibliniam tekstui naujus klausimus, įgalinančius naujus atradimus. Moteriškas jautrumas padeda surasti ir pataisyti kai kurias paplitusias tendencingas interpretacijas, kuriomis siekta pateisinti vyro dominavimą moters atžvilgiu.

Kalbant apie Senąjį Testamentą, pastebėtina, jog daugeliu tyrimu stengtasi geriau suprasti Dievo vaizdinį. Biblijos Dievas nėra patriarchalinės mąstysenos projekcija. Jis yra Tėvas, tačiau sykiu švelnumo ir motiniškos meilės Dievas.

Feministinei egzegezei, jei ji užima šališką poziciją, gresia pavojus aiškinti biblinius tekstus tendencingai ir todėl ginčijamai. Savo tezėms pagrįsti tokia egzegezė, neturėdama nieko geresnio, dažnai griebiasi argumento ex silentio. Toks argumentas, kaip žinoma, paprastai yra abejotinas: jo niekada negali pakakti patikimai išvadai padaryti. Antra vertus, mėginimas remiantis miglotomis nuorodomis tekstuose atkurti istorinę situaciją, kurią tie patys tekstai, kaip teigiama, turėjo nuslėpti, neatitinka egzegetinio darbo tikrąją to žodžio prasme esmės, nes tai verčia atmesti įkvėptojo teksto turinį dėl kitokios hipotetinės konstrukcijos.

Feministinė egzegezė dažnai akcentuoja valdžios Bažnyčioje klausimus, kurie, kaip žinoma, yra diskusijų ir net nesutarimų objektas. Šioje srityje feministinė egzegezė gali būti naudinga Bažnyčiai tada, kai pati neįpuola į pinkles, kurias smerkia, ir neišleidžia iš akių evangelinio mokymo apie valdžią kaip tarnavimą, – mokymo, Jėzaus adresuoto visiems mokiniams, vyrams ir moterims[²].