F. Fundamentalistinis traktavimas

Fundamentalistinis traktavimas remiasi principu, kad Šventasis Raštas, būdamas įkvėptasis Dievo žodis ir be jokios klaidos, turėtų būti skaitomas bei aiškinamas pažodžiui, neatmetant nė vienos smulkmenos. Toks “žodinis aiškinimas” reiškia tiesioginį paraidinį aiškinimą, atsisakant visų pastangų suprasti Bibliją jos istorinio tapsmo bei plėtojimosi požiūriu. Taigi toks traktavimas prieštarauja istorinio-kritinio metodo, taip pat kurio kito mokslinio metodo taikymui aiškinant Šventąjį Raštą.

Fundamentalistinis traktavimas kyla iš Reformacijos laikais atsiradusio susirūpinimo žodine Šventojo Rašto prasme. Po Apšvietos amžiaus toks traktavimas pasirodo protestantizme kaip apsauga nuo liberalios egzegezės. "Fundamentalizmo" sąvoka tiesiogiai siejasi su Amerikos Biblijos kongresu, vykusiu 1895 m. Niagaroje, Niujorko valstijoje. Konservatyvūs protestantizmo egzegetai čia nustatė “penkis fundamentalizmo punktus”: tai verbalinis Šventojo Rašto neklaidingumas, Kristaus dieviškumas, jo gimimas iš mergelės, svetimos kaltės atpirkimo doktrina ir fizinis prisikėlimas Kristui sugrįžus. Fundamentalistinis Biblijos traktavimas, paplitęs ir kitose pasaulio dalyse – Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje, davė pradžią ir kitokioms, lygiai tokioms pat “raidiškoms” atmainoms. Baigiantis dvidešimtajam amžiui toks traktavimas susilaukia vis daugiau sekėjų religinėse grupėse ir sektose, taip pat tarp katalikų.

Fundamentalizmas pagrįstai akcentuoja dieviškąjį Biblijos įkvėpimą bei Dievo žodžio neklaidingumą ir kitas biblines tiesas, sutrauktas į penkis pamatinius punktus, tačiau šių tiesų pateikimo būdas šaknijasi ideologijoje, kuri nėra biblinė, kad ir ką sakytų šio požiūrio šalininkai. Juk jis reikalauja nesvyruojant laikytis nelanksčių doktriniškų nuostatų ir kaip vienintelį mokymo apie krikščioniškąjį gyvenimą bei išganymą šaltinį perša Biblijos traktuotę, nepripažįstančią jokių klausimų ir kritinių tyrimų.

Pagrindinė tokio fundamentalistinio traktavimo problema yra tai, kad, atsisakant atsižvelgti į biblinio apreiškimo istorinį pobūdį, neįmanoma priimti ir visos Įsikūnijimo tiesos. Fundamentalizmas vengia bet kokio artimo ryšio tarp dieviškumo ir žmogiškumo santykyje su Dievu. Jis atsisako pripažinti, jog įkvėptasis Dievo žodis buvo išreikštas žmogiškąja kalba ir, veikiant dieviškajam įkvėpimui, užrašytas ribotų galimybių bei išteklių žmogiškųjų autorių. Dėl šios priežasties jis linkęs traktuoti biblinį tekstą taip, tarsi jis būtų žodis į žodį padiktuotas Dvasios, ir nepripažįsta, jog Dievo žodis buvo suformuluotas kalba bei stiliumi, sąlygotais vienokios ar kitokios epochos. Jis neskiria dėmesio literatūros formoms ir žmogaus mąstymo būdams, aptinkamiems bibliniuose tekstuose, kurių daugelis yra ilgą laiką trukusios ir labai skirtingų istorinių sąlygų žyme paženklintos plėtotės vaisius.

Fundamentalizmas taip pat perdėm pabrėžia detalių bibliniuose tekstuose, ypač kur kalbama apie istorinius faktus bei tariamai mokslines tiesas, neklaidingumą. Neretai jis istorizuoja tai, kas iš tiesų nepretenduoja į istoriškumą, nes laiko istorišku viską, kas perteikta ar papasakota būtojo laiko veiksmažodžiais, ir neskiria būtino dėmesio simbolinės arba figūratyvinės prasmės galimybei.

Fundamentalizmui dažnai būdinga tendencija ignoruoti arba neigti problemas, kurias biblinis tekstas kelia savo hebrajišku, aramėjišku ar graikišku pavidalu. Jis neretai artimai susijęs su kuriuo nors vienu, senu ar šiuolaikiniu vertimu. Jis lygiai taip pat išleidžia iš akių tam tikrų vietų “peraiškinimus” (relectures) pačioje Biblijoje.

Kalbant apie evangelijas, fundamentalizmas neatsižvelgia į evangelinės tradicijos plėtrą, bet naiviai painioja galutinę šios tradicijos stadiją (tai, ką užrašė evangelistai) su pradine stadija (istorinio Jėzaus žodžiais ir veiksmais). Kartu fundamentalizmas nekreipia dėmesio į svarbų matmenį – į tai, kaip pirmosios krikščionių bendruomenės pačios suvokė Jėzaus ir jo naujienos poveikį. Tuo tarpu būtent tai yra krikščionių tikėjimo ir jo tiesioginės raiškos apaštališkosios kilmės liudijimas. Taip fundamentalizmas iškraipo kreipimąsi, reiškiamą pačios Evangelijos.

Fundamentalizmui lygiai taip pat būdingas požiūrio siaurumas, nes kaip atitinkančią tikrovę pripažįsta pasenusią praeities kosmologiją dėl to, kad būtent tokią randa Šventajame Rašte; tai apsunkina dialogą su platesne ryšių tarp tikėjimo ir kultūros samprata. Jis remiasi nekritišku tam tikrų Biblijos tekstų skaitymu, siekdamas pateisinti prietarų, pavyzdžiui, rasistinių, paženklintas politines ir socialines idėjas, visiškai priešingas krikščioniškajai Evangelijai.

Pagaliau savo prisirišimu prie sola Scriptura principo fundamentalizmas atsieja Biblijos aiškinimą nuo Dvasios vadovaujamos Tradicijos, kuri, palaikydama ryšį su Šventuoju Raštu, autentiškai plėtojasi tikėjimo bendruomenėje. Jis nepajėgus suvokti, kad Naujasis Testamentas susiformavo krikščionių Bažnyčioje ir yra šios, iki tekstų atsiradimo jau egzistavusios Bažnyčios Šventasis Raštas. Dėl šios priežasties fundamentalizmas neretai yra antibažnytinis; jis menkai vertina tikėjimo išpažinimus, dogmas ir liturgines praktikas, tapusias bažnytinės tradicijos dalimi, taip pat Bažnyčios mokomąjį vaidmenį. Jis reiškiasi kaip asmeninio aiškinimo forma, nepripažįstanti, jog Bažnyčia remiasi Biblija ir gyvybės bei įkvėpimo semiasi iš Šventojo Rašto.

Fundamentalistinė prieitis yra pavojinga, nes ji patraukli žmonėms, ieškantiems biblinių atsakymų į savo gyvenimo problemas. Ji gali juos apgauti siūlydama pamaldžius, bet iliuzinius aiškinimus, užuot pasakiusi, jog Biblija nebūtinai tiesiogiai atsako į kiekvieną jų problemą. Fundamentalizmas, nors to ir nesako, kviečia į savotišką tikrą intelektinę savižudybę. Jis teikia gyvenimui klaidingo tikrumo, nes nesąmoningai painioja biblinės naujienos žmogiškąsias ribas su dieviškąja tos naujienos esme.