1. Šiuolaikinės perspektyvos

Konstatuodamas kultūrinį nuotolį tarp I ir XX amžiaus ir norėdamas, kad tikrovė, apie kurią kalba Raštas, prakalbintų šiuolaikinį žmogų, Bultmannas akcentavo išankstinio supratimo būtinybę bet kokiam supratimui ir išplėtojo Naujojo Testamento tekstų egzistencinio aiškinimo teoriją. Remdamasis Heideggerio mintimis, jis tvirtino, kad biblinių tekstų egzegezė neįmanoma be supratimą sąlygojančių prielaidų. Išankstinis supratimas (Vorverständnis) remiasi aiškintojo gyvenimiškuoju santykiu (Lebenverhältnis) su dalyku, apie kurį kalba tekstas. Norint išvengti subjektyvumo, reikia, kad išankstinis supratimas būtų gilinamas bei turtinamas, net keičiamas bei taisomas to, apie ką kalba tekstas.

Klausdamas, kokios turėtų būti teisingos sąvokos, kuriomis derėtų artintis prie Rašto tekstų, idant jie būtų suprantami šiandienio žmogaus, Bultmannas tariasi radęs atsakymą Heideggerio egzistencialinėje analizėje. Heidegeriškieji egzistencialai turį visuotinę reikšmę ir teikią struktūras bei sąvokas, tinkamiausias Naujojo Testamento naujienoje apreikštai žmogiškajai egzistencijai suprasti.

Gadameris irgi pabrėžia istorinį nuotolį tarp teksto ir jo aiškintojo. Jis atgaivina ir plėtoja hermeneutinio rato teoriją. Anticipacijos bei išankstinės sampratos, ženklinančios mūsų supratimą, kyla iš tradicijos, kuria remiamės. Ją sudaro visuma istorinių bei kultūrinių duomenų, sudarančių mūsų gyvenimo kontekstą, supratimo horizontą. Aiškintojas turi pradėti dialogą su tikrove, apie kurią kalbama tekste. Supratimas įvyksta sulydant skirtingus teksto ir jo skaitytojo horizontus (Horizontverschmelzung). Tai įmanoma tik per atitikimą (Zugehörigkeit), tai yra per pamatinę aiškintojo ir jo objekto giminystę. Hermeneutika yra dialektinis procesas: teksto supratimas visuomet yra platesnis savęs supratimas.

Kalbant apie Ricoeuro hermeneutinį mąstymą, pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį į atsitolinimo, kaip teksto teisingo įsisavinimo būtinos sąlygos, akcentavimą. Viena vertus, atstumas egzistuoja tarp teksto ir jo autoriaus, nes, kartą sukurtas, tekstas įgyja tam tikros autonomijos autoriaus atžvilgiu ir pradeda prasmės karjerą. Kita vertus, atstumas egzistuoja tarp teksto ir vėlesnių jo skaitytojų, kurie turėtų gerbti teksto pasaulio kitoniškumą. Tad literatūrinės ir istorinės analizės metodai aiškinimui yra būtini. Vis dėlto visą teksto prasmę galima suvokti tik tada, kai jis aktualizuojamas jo skaitytojų gyvenime. Jie kviečiami, remdamiesi savo situacija, atrasti naujų reikšmių, neprieštaraujančių pamatinei teksto nurodytai prasmei. Biblinis pažinimas turėtų ne apsiriboti kalba, bet stengtis prasiskverbti ligi tikrovės, apie kurią kalbama tekste. Religinė Biblijos kalba yra simbolinė kalba, skatinanti mąstyti, kalba, kurios prasmės turtai neišsemiami, kalba, kreipianti į transcendentinę tikrovę ir sykiu žadinanti žmogų giliajam jo būties matmeniui.